„Dabar visiems beklausiantiems, iš kur įsigyti augintinį, sakyčiau: tik iš prieglaudos.“

Baigusi mokslus, radusi darbą ir pradėjusi sėslesnį gyvenimą, supratau, kad gyventi vienai visgi nuobodoka. Na, o kadangi mano tuometinis butas erdvumu nepasižymėjo, nusprendžiau, kad tinkamiausias gyvūnas man bus katė. Taigi, pradėjau žvalgytis po internetinius prieglaudų puslapius.

Kodėl nutariau pasiimti gyvūną iš prieglaudos? Negaliu paaiškinti, aš net negalvojau apie kitokius variantus. Tuo metu dar nebuvau susipažinusi su prieglaudų veikla, nesuvokiau, kiek iš tikrųjų yra benamių gyvūnų gatvėse, kiek jų atsisako šeimininkai. Dabar visiems beklausiantiems, iš kur įsigyti augintinį, sakyčiau: tik iš prieglaudos.

Išsirinkti niekaip nesisekė. Atrodydavo, lyg ir išsirinkdavau patinkantįkačiuką, bet vis kažkaip apnikdavo abejonės: o ką, jei nemokės naudotis kraiko dėžute ir atlikinės reikalus ne vietoje, lips sienomis, užuolaidomis, viską draskys, mėtys („įsikatinti“ suaugusią katę tuo metu net mintis nebuvo šovusi). Po kurio laiko visgi supratau, kad dar nesu pasirengusi turėti gyvūną. Prieglaudų puslapius toliau peržvelgdavau tik iš įpročio.

Taip vieną dieną „Lesė.lt“ puslapyje pamačiau juodą siluetą ir dideles žalias akis. Nuotrauka buvo nelabai kokybiška ir negaliu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – akį labiau patraukė gyvūno istorija. Katė buvo sugauta Vilniuje, Vingio parke, pagal „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ programą ir turėjo grįžti gyventi atgal į lauką. Sugauta – čia tiesiog per stipriai pasakyta. Katytė tiesiog atėjo, buvo paimta, įdėta į narvą ir nuvežta sterilizuoti. Nors ir su didele baime, tačiau be kandžiojimo ir draskymosi leidosi apžiūrima veterinaro. Matydami, kad savo elgesiu ji labai skiriasi nuo kitų laukinių kačių, „Lesės“ savanoriai nutarė pabandyti jai surasti namus. Spėjamas katės amžius buvo maždaug 2 metai. Tuomet man ir kilo pirmoji mintis: o kuo suaugusi katė blogai? Susisiekiau su Kyros (tuo metu dar Princesės) globėja ir sužinojau, kad tai tvarkinga, labai ramaus charakterio (kas gyvenant ankštame bute buvo labai svarbu) katė, ir apsisprendžiau galutinai. 2011 metų balandžio 4-tąją, po netrumpos kelionės Vilnius-Kaunas katytė atkeliavo pas mane. Naujuose namuose gavo ir naują vardą – Kyra (iš galų kalbos išvertus – tamsi), nes ankstesnysis vardas labiau pritiko kokiai įnoringai persų veislės katei, besivartančiai tarp rožinių pagalvėlių, o ne juodakailiui, ramaus būdo gatvės vaikui.

Kartais tenka skaityti žmonių komentarus: „fui, be ausytės“, „kas jį ims be akies/kojos“. Iš karto kyla klausimas: žmonės, ką jūs renkatės, augintinį ar priedą prie interjero? Tokius žmones norėčiau paskatinti susipažinti su tais beausiais, bekojais, vienaakiais arba aklais gyvūnais. Savo charakteriu, prisirišimu, meilumu, žaismingumu jie niekuo nesiskiria nuo sveikųjų. Jie neguli depresijos užkamuoti kamputyje ir visiškai nejaučia diskomforto dėl savo trūkumo ar negalios.

Taip susiklostė likimas, kad abi mano augintinės su „trūkumais“: Kyra turi pakirptą ausytę (nes buvo sterilizuota kaip laukinukė), o Frėja dėl ligos, užklupusios begyvenant gatvėje, neteko akies. Kai teiravausi apie Kyrą, jos tuometinė globėja paklausė, ar man nieko tokio, jei jos ausytė pakirpta. Aš net nebuvau atkreipusi dėmesio, todėl jai atsakiau, kad renkuosi draugę, o ne parodinį papuošalą, ir man tai visiškai nesvarbu. Kad Frėja neturi akies, taip pat pamirštu, ir dėl to kartais kyla juokingų situacijų. Buvau nuvežusi ją apžiūrai pas veterinarę, nes šiek tiek kosėjo. Na ir pasakoju: „Nosis lyg ir nebėga, akių gleivinė neparaudusi. Oi, akies gleivinė neparaudusi…” Veterinarė iš pradžių nustebusi pažiūrėjo į mane, paskui į katę ir kad pradės juoktis! Net mano mama, anksčiau šnekėjusi, kad niekada neimtų gyvūno be akies ar be kojos, susipažinusi su padūkėle meilūne Frėja norėjo ją čiupti ir vežtis namo.

Mėnesiai praleisti benaršant po internetinius prieglaudų puslapius, skaitant gyvūnų istorijas, stebint savanorių darbą, nepasimiršo. Taigi vieną dieną užpildžiau savanorio anketą ir buvau priimta į „Pifo“ savanorių gretas – ėmiau rūpintis stacionaro ligoniukais. Taip pat tapau laikinąja globėja, periodiškai vis sukeldama Kyrai siaubą kokiu nors patrakusiu, ausis kramtančiu ir ant kupros šokinėjančiu mažu kailinėtu monstriuku. Siaubas, žinoma, būdavo trumpalaikis, o po to Kyra atsakingai imdavosi auklės pareigų.

Taip 2013 metų liepos pabaigoje pas mus kaip laikina globotinė atkeliavo Frėja. Atkeliavo ir pasiliko visam laikui. Šios katės istorijoje dalyvavau nuo pat pradžių. Maždaug prieš metus, birželio pabaigoje į veterinarijos kliniką, bendradarbiaujančią su „Pifu“, viena moteris atnešė kartoninę dėžę su radiniu ir, nesileidusi daugiau į jokias kalbas, ją ten paliko. Dėžės turinys – trys dar net patys normaliai valgyti nesugebantys ligoti rainiukai. Jų akys buvo apimtos stipraus uždegimo, taigi gydytojai paskyrė vaistus, savanoriai rūpinosi ir gydė. Visi katinėliai gavo skandinavų dievų vardus. Netrukus du broliukai, Toras ir Lokis, visiškai pasveiko ir labai greitai surado namus. Sesutei Frėjai pasisekė mažiau – vienos akytės jai išgelbėti nepavyko. Tokio energingo ir mielo padarėlio man širdis neleido palikti stacionaro narve, tad pasiėmiau ją į laikiną globą.  Tačiau naujų namų paieškos užtruko – vienaakė kačiukė vis niekam į širdį nekrito. Ir gerai, nes kuo ilgiau ji pas mane gyveno, tuo labiau supratau, kad jau niekam jos negalėsiu atiduoti. Draugas neprieštaravo, taigi Frėja liko pas mus.

Kyra ir Frėja yra dvi priešingybės, papildančios viena kitą. Kyra – santūri, tingoka katė, vaikštanti lėtai ir aukštai iškelta galva, o Frėja – patrakęs viesulas su niekad nesibaigiančia energija. Kyra – auksinė katė, ji niekur nelipa, nieko nemėto ir per tuos trejus metus, kuriuos esame kartu, nėra iškrėtusi nei vienos išdaigos. Kiekvieną rytą, išgirdusi žadintuvą, ateina pamurkti į ausį, pasiglaustyti ir išsiprašyti rytinės dozės paglostymų. Atsiradus Frėjai, Kyra prisiminė, ką reiškia būti mažu kačiuku, ir ypač rytais mėgsta nusimesti savo santūrumą: tuomet net užuolaidos sklaidosi nuo dviejų belakstančių kačių keliamų vėjo gūsių.

Taip pat pasikeitė ir rytinio prabudimo ritualas: jei anksčiau prabusdavau nuo Kyros ūsų kutenimo ir murkimo į ausį, tai dabar iš pradžių antklode prašuoliuoja antilopių banda, o po to abi „antilopės“ palaimingai įsitaiso savo pamėgtose vietose: Kyra murkdama prie ausies, o Frėja – kur nors po antklode, kad tik šilta būtų.

Nei vienos sekundės nesigailėjau, kad suteikiau namus šioms buvusioms prieglaudinukėms, ir net neįsivaizduoju, kaip gyvenau anksčiau be savo švelniosios, santūriosios namų dvasios – Kyros – ir namų gyvybės, pakvaišusio bilduko – Frėjos.

Fotografė: Živilė Žilinskaitė