„Grįžus namo atsigulėme kartu į lovą ir pradėjome žaisti, nes abi buvom labai labai laimingos, ir iki šiol esame.“

Visą gyvenimą pas mus namuose buvo gyvūnų. Anksčiau, kai buvau dar mažesnė, turėjome 4 veislinius šunis. Iš jų vienas buvo jorkšyro terjeras, kuris buvo man kaip brolis – mes buvome su juo visur,  bet deja, atėjo tas laikas, kai jis mane paliko. Atrodė, kad pasaulis apsivertė, kad neverta gyventi. Buvo labai sunku, aš savanoriavau prieglaudoje, tai negalėjau net ten kokį pusmetį lankytis. Tada vieną dieną mama, atvažiuodama manęs pasiimti iš prieglaudos, paprašė pavedžioti šuniuką. Tai buvo Joko. Ji jį taip pamilo,  kažką tokio išvydo jame, kad jis jau tą pačią dieną važiavo namučio. Buvo smagu, visi buvo laimingi, bet kažkas buvo netaip… Joko nebuvo toks, kaip mano buvęs šuniukas. Tada pasiūliau mamai paimti dar vieną šuniuką, bet tą, kurį išsirinksiu aš. Pirma galvojau apie veislinį, po to atvažiavusi į prieglaudą pamačiau 5 šuniukus, kurie buvo atvežti iš kaimo – gyvenę aptvare. Tuomet aš pamačiau tą savo šunį, kuriam galiu suteikti patį geriausią gyvenimą. Tai buvo Pupa. Tada pas mus šeimoje buvo sunkus momentas – mama neleido imti Pupos, bet aš labai tikėjausi, kad ji vis tiek bus pas mane, aš jai tą pažadėjau…

Praėjo mėnesis, iš penketuko buvo likę 2. Buvo labai baisu, kad ją pasiims. Atėjo mano gimtadienis, mamos irgi prašiau, kad ji man padovanotų Pupą. Ryte atsikėlus ji man įteikė kitą dovaną, jau tada susilaikiau, kad ji pas mane nebus, verkiau. Nuėjau į treniruotę, o po jos mama mane pasiėmė ir einant namo klausė, ką aš veiksiu. Pasakiau, jog važiuosiu į prieglaudą pas Pupą į narvelį ir ten sėdėsiu iki nakties. Buvo labai liūdna. Einant namo ji buvo taip pat labai susirūpinusi, buvo tyla ir aš tiesiog išgirdau: „važiuok ir atsivežk ją namo, tu to nusipelnei”. Atrodė, kad viskas buvo jau pasibaigę ir per 1 minutę pasaulis apsivertė. Nuvažiavusi į prieglaudą pasiėmiau ją – tai pati geriausia dovana. Grįžus namo atsigulėme kartu į lovą      ir pradėjome žaisti,  nes buvom abi labai labai laimingos, ir iki šiol esame.

Lulu pas mus atsirado taip pat labai greit ir neplanuotai. Su broliu buvome išvykę į Bulgariją, sporto stovykla 15 dienų. O mama tuo tarpu tvarkėsi namus, vežiojo nereikalingus daiktus į rūsį ir prie rūsio ją pasitiko trispalvė katytė. Ji iš kart nusprendė, kad negali jos palikti , tad įdėjo į mašiną ir parvežė namo. Mums atsiuntė nuotraukų ir paprašė, kad įdėtume skelbimą, kad surastų savo šeimininkus. Brolis ją per nuotraukas labai pamilo, nes visa gyvenimą jis svajojo apie katę, kuri bus jo. Tada gal po 5 dienų man paskambino žmones ir pranešė, kad čia jų katė dingusi. Net nežinojau, ką daryti. Nenorėjau jos atiduoti, bet galvojau kad Lulu gal irgi labai reikalinga kažkam, kaip man Pupa. Jie man apie ją pradėjo pasakoti, atsiuntė nuotrauką ir t.t. Pasakiau, kad atvažiuotų pasiimti ir nusiunčiau adresą. Deja, sutartu laiku niekas neatvyko, telefonas buvo išjungtas. Skambinau ne vieną kartą ir net kelias dienas, bet niekam jos jau nereikėjo – taip ji liko pas mus gyventi.

Foto Rasa Tamašauskaitė