“Monos istorija – tai dar vienas įrodymas, jog nėra nieko neįmanomo!”

Monytė į mūsų namus atkeliavo 2014 metų gegužės 11 dieną. Keletą metų iš eilės svajojome apie pudelio veislės šuniuką. Kartą gavau iš brolio žinutę, o joje nuoroda, kurioje baisi istorija apie pudeliukų daugintoją. Širdis suvirpėjo, o mes nedvejodami pasirinkome pačią silpniausią – Moną. Ji svėrė vos 500 g.  Liesas kūnelis atrodė toks trapus ir gležnas, jog kartais akyse pasirodydavo ašaros. Tada prasidėjo ilgas kelias link pasveikimo. Monytė buvo baisiausiai išsekusi, vos laikėsi ant kojyčių. Gydytojų prognozės nedžiugino, o Mona nustojo vaikščioti ir prasidėjo traukuliai. Tiek meilės, dėmesio ir rūpesčio, gaila, tačiau, nepastatė jos ant kojų.  Kuomet gydytojai ją „nurašė“, mes nepasidavėme ir kovojome toliau. Be galo didelę pagalbą ir palaikymą gavome iš VšĮ „Rainiukas“ direktorės Orintos.

Per dienas naršėme internete ir ieškojome įvairiausių įtvarų ir vežimėlių pavyzdžių, tam, kad Mona galėtų savarankiškai judėti. Šiaip ne taip, pasikliovę fantazija ir pavyzdžiais, pasiuvome įtvarą! Širdis neabejojo ir džiaugėsi, jog mažam Dievo kūrinėliui suteikta dar viena galimybė vaikščioti, kad ir ne pačiam, bet su pagalba. Viena misija jau įvykdyta, tačiau laukė jų ir daugiau: buvo pritaikytas gydymas nuo traukulių, Monytė priaugo svorio (dabar ji sveria 3 kg 100g), išgydėme odos ir kepenų problemas. Žinoma, sunkios kūdikystės padariniai matomi ir šiandien – mažylė nėra savarankiška, tačiau ji tikra šaunuolė ir apie savo norus visada praneša.  „Ritos klinikai“ mes esame be galo dėkingi už tai, jog ten dirba patys nuoširdžiausi gydytojai, kurie tikėjo, jog Mona gyvens ir pasveiks. Dažnai netgi gatvėje girdime skaudžius žodžius: „Kam toks šuo? Bereikalinga našta. Užmigdykite nedvejodami.“ Nei sekundei neprisileidome tokių minčių! Juk ji kaip kūdikis mūsų namuose, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra ir globa. Artimiausiu metu dar viena misija bus įvykdyta – mums pažadėjo padaryti vaikštynę, kurioje šuniukas galės pats judėti be svetimos pagalbos. Net dabar įsivaizduojame, kaip namie tada bus daug triukšmo ir dūkimo kartu su dar 2 katinais, priglaustais iš gatvės.

Parašiau Monytės istoriją tam, kad ją paskaitytų kuo daugiau žmonių ir suprastų, jog prieš paimant gyvūnėlį į savo namus reikia gerai pagalvoti ir prisiimti atsakomybę. Niekada nereikia imti gyvo padaro kaip žaisliuko vaikams, kuris po kiek laiko gali atsibosti. Taip pat neimkite gyvūnėlių iš daugintojų, nes teks ilgai gydyti, o blogiausiu atveju – palaidoti. Monos istorija – tai dar vienas įrodymas, jog nėra nieko neįmanomo! O mes, priėmę dar vieną gyvūną į savo šeimą, suteikiame dar vieną progą jam gyventi.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Eglė Šerniuvienė