“Sakoma, kad kiekviena moteris šiek tiek yra ragana, ir ragana manyje, nusprendė pasiimti juodą katiną namo.”

Istorija labai paprasta. Pas mano tėvus gyvena senjoras katinas, kuriam vasario mėnesį sukaks 17 metų. Aš jį labai myliu ir pasiilgstu, todėl mano vyras pasiūlė pasiimti kitą kačiuką, iš pradžių buvau prieš, nes nei paliksi mažiuko, nei su savimi pasiimsi kur išvykstant. Labai myliu visus gyvūnus, bet esu tinginė ir su šuniu kiekvieną rytą eiti pasivaikščioti būtų man kančia. Aš geriau pamiegosiu valandėlę ilgiau, todėl ir pasirinkau katiną.  Labai norėjau ryžo kačiuko, ieškojau internete kas dovanoja būtent tokios spalvos katinėlius. Mamos draugė pasiūlė pasižiūrėti VŠĮ “Katino svajonėje”. Be to, jei nesvarbu kokios veislės bus katukas, geriau pasiimti iš prieglaudos ir suteikti namus.

Rinkomės ilgai, vis ryžo ieškojau, kol vieną dieną feisbuke pamačiau pasidalintą informaciją apie mažą kačiuką:

“Autostrados pakeleivis ieško globos. Vidury dienos paskambino autostopu keliaujantis vaikinas ir pranešė, kad autostradoje ties Kaunu prie jo prisistatė mažas kačiukas, kuris bėgo iš paskos ir verkė. Taip jie nuėjo kelis šimtus metrų. Mažytis kačiukas autostradoje atsidūrė tikrai ne savo noru. Šiuo metu jis glaudžiasi veterinarijos klinikoje, bet jam labai reikia namų globos. Kačiukui apie 1,5-2 mėn., fotografuotas ką tik po maudynių. Labai prašome atsiliepti galinčius pagloboti mažylį.”

Labai sugraudino istorija, susisiekiau nurodytais kontaktais, pasiteiravau apie katinuką, išaiškėjo, kad jis vis dar yra vet. gydyklos stacionare, visai šalia mūsų namų, tik kačiukas juodas. Pasitarėme su vyru nueiti pažiūrėti autostrados pakeleivio. Priėjus prie narvelio, mažas juodas kamuoliukas pradėjo verkti, prašytis paimamas ant rankų. O kai paėmiau ant rankų, užsiropštė ant pečių, pradėjo labai garsiai murkti, prisiglaudė. Sakoma, kad kiekviena moteris šiek tiek yra ragana, ir ta ragana manyje, nusprendė pasiimti juodą katiną namo. Galvojom kokį vardą išrnkti. Draugai pasiūlė pavadinti Šaru, ir “prilipo”.  Pirmas savaites vis verkdavo, nuo rankų nenulipdavo, iš paskos lakstydavo, bet vėliau apsipratęs ir matyt supratęs, kad jo nepaliksim, pasidarė gerokai ramesnis.

Dabar mūsų katinas didelis ir visai ne katiniškas. Jis yra katašunis, atsiliepia kviečiamas vardu, atbėga. Kai numeti žaisliuką, atneša, padeda ant lovos ir laukia kada numesi vėl, ir vėl atrneša. Visas savo gėrybes tempia į lovą. Vieną kartą pagavęs vabalą irgi partempė į lovą. Gerai, kad mes pelių neturime. Jei ant stalo bus paliktas saldainis, tai garantuotai jo nerasi, nes vagis apsilanko ant visų stalų. Vagia saldainius (ir dabar berašant istoriją buvo pričiuptas, naglai vagiant saldainį), kamštelius, popieriukus, bet maisto neima, dešros jam neįdomios. Kalėdinės eglutės apatinės šakos visada praranda žaisliukus, kuriuos per metus laiko surenkam iš visu pakampių. Šaras  turi dar vieną savybę – nemoka gražiai atsigulti. Jis griūna, prieina ir bach – guli ant šono. Savo katinišką meilę dalina pusiau, valandą pamiega su manim, po to nueina pas vyrą, pasiprašo, užšoka ant rankų, valandėlę pamiega ir atgal ateina pas mane. Kai pradeda žaisti, tai katino pilni namai, iš už kampo užpuola, užšoka ant kojų ir vėl pabėga. Jei jis guli ant sofos krašto ir praeini pro jį, tai būtinai užkabins su letena. Miegame mes visi kartu, Šarui būtinai reikia palįsti po antklode ir tarp mūsų nugriūti. Pasistumdo, užmurkia lopšinę ir miegam. Ryte, kai suskamba žadintuvas, ateina žadinti, iš pradžių bučiuojasi, jei nereaguoji kanda į kojas, ir garsiai miaukia, atseit jau laikas keltis ir mane maitinti.

Kartu mes jau daugiau nei metai, liūdna būtų be jo gyventi. Pagalvoju, kad jam reikia dar broliuko, gal artimiausiu metu bus namie dvigubai linksmiau J

Ir jo trumpa istorija, kaip atsirado Katino  svajonėje.

Fotografas Vytautas Stirbys

Redagavo Izabelė Norkutė