“Šiandien Simcha yra orus ir stilingas senamiesčio šuo, kuris, kaip ir dera senjorui, karts nuo karto nukeliauja į grožio saloną pedikiūro ir šukuosenos.”

Mūsų šunelis anglų kokerspanielis Simcha namuose atsirado iš prieglaudos. Ir, beje, gana atsitiktinai. Aš visada norėjau šuns, o prieš dvejus su puse metų, spalį, artėjo mano dukters Lėjos gimtadienis. Mes abi jau buvome nutarusios, kad geriausia dovana jai bus šuo (nors kaip mama suvokiau, kad jis bus ne jos, o mūsų šuo, todėl vedžiojimą ir priežiūrą teks dalintis). Matote, aš suprantu ir palaikau šunų augintojus, kurie atsakingai renkasi savo draugą 10 – 15 metų ir net gal ilgesniam laikui. Mes abi dieviname spanielius. Tai man pati gražiausia veislė tiek išvaizda, tiek charakteriu, todėl jau pusę metų taupėme pinigus, o aš internete sekiau veislynus ir būsimas vadas, nes jokiu būdu nenorėjau pirkti ir palaikyti daugintojų.

Vieną dieną portale www.skelbiu.lt pamačiau neryškią mažo, susivėlusio, susigūžusio juodaplaukio šuniuko labai liūdnomis akimis fotografiją. Skelbime, kurį parašė prieglaudos savanorė, buvo teigiama, kad tai 5 metų spanielis, kuris jau ilgai laukia savo šeimininko ir yra dovanojamas. Ir tada mane ištiko tai, kas ištinka daugelio iš prieglaudos gyvūną pasiėmusių žmonių širdį, – akimirka ir supratau, taip, tai MŪSŲ ŠUO.

Šunelis gyveno „Nuaro“ Kauno padalinyje ir aš paprašiau Kaune gyvenančio savo draugo Luko nuvažiuoti, patikrinti, ar jis iš tiesų ten yra ir kaip jis atrodo, kokia jo sveikatos būklė. Lukas po kelionės man diplomatiškai pasakė vieną frazę: „Na, jam reikės labai daug meilės“. Tik vėliau supratau, ką jis turėjo omenyje, tačiau tuo metu man  mažiausiai rūpėjo ir kitą dieną mes jau važiavome jo pasiimti.

Atvažiavusios į prieglaudą (nors aš manau, kad tai labiau gyvūnų koncentracijos stovykla, ir noriu tikėti, kad šiandien ten kas nors pasikeitę) pamatėme senus fermos pastatus ir perspėjimą, kad čia draudžiama fotografuoti ir filmuoti. Neilgai trukus, supratau kodėl. Viduje buvo tamsu, šalta ir viskas skendėjo tokiame dvoke, kad dokumentus aš pasirašiau lauke, nes man nuo to tvaiko sukosi galva ir pykino. Šunys buvo apleisti blusomis ir maitinami koše. Jei ne gerosios savanorės, nežinau, kaip jie ten išgyventų…

Mūsų šuo, kuriam geraširdis veterinaras prieš kastruodamas iš gailesčio apkirpo auselių ir kojų plaukus, nes kaltūnai jau siekė žemę, atrodė panašus į kaimo „lenciūginį“, kuris net neturėjo jėgų pašokti ir loti, ką darė visi prieglaudinukai, pamatę žmogų. Jis kukliai tupėjo už grotų ant cementinių grindų… Jau aštuonis mėnesius nuo to laiko, kai jį surado beklaidžiojantį miške, ir nuo to laiko niekas jo nepasigedo.

Žodžiu, mes jį pasiėmėme į mašiną ir iškeliavome į Vilnių. Aš laikiau šunelį ant kelių, žiūrėjau į bėgiojančias blusas, jų nuėstus paausius ir pauodegį, o dukra visą kelią verkė. Tai buvo 2016 metų spalio 15 diena, taigi tądien mūsų šunelis gimė iš naujo ir gavo vardą Simcha (hebrajų kalba reiškia džiaugsmą, šventę).

Vilniuje mes nukeliavome pas veterinarus ir tada supratau, ką turėjo galvoje Lukas. Padarius visus tyrimus paaiškėjo, kad Simchai yra mažiausiai 10 metų, jo akeles jau dengia katarakta, kraujo tyrimai rodė visišką išsekimą ir, anot gydytojų, dar 2 savaitės ir jam jau reikėtų kraujo perpylimo. Jis vangiai slankiojo. Jo ausytėse matėsi buvę daugybiniai uždegimai, kojelės buvo mačiusios grybelio, dėl nugaros traumos jis per aukštai stato kojas ir bėgioja kaip zuikis, dantys dėl ilgalaikės nepriežiūros buvo baisios būklės… Sąrašas buvo begalinis.

Lėja paaukojo visas savo santaupas, skirtas naujam dviračiui, mano draugas Haroldas mane pamokė, kaip reikia leisti vaistus į paodį ir raumenį, ir mes, apsiginklavusios kantrybe ir medikamentais, pradėjome jį statyti ant kojų. Iš pradžių teko nešioti iš pirmo aukšto į antrą ant rankų, tačiau po mėnesio jis pradėjo gyventi…iš naujo. Ir nors pradžioje jis kąsdavo bet kam, kas jį paglostydavo iš už nugaros arba apkabindavo kaklą, dabar jau taip nebėra. Simcha sekiojo ir dabar sekioja mane visur. Net lauke viena akimi seka, kur esu, matyt, jis turi savų baimių vėl būti pamestas.

Šiandien Simcha yra orus ir stilingas senamiesčio šuo, kuris, kaip ir dera senjorui, karts nuo karto nukeliauja į grožio saloną pedikiūro ir šukuosenos. Jo kailis ataugo ir jis nebebijo žmonių. Ir nors jis vis mažiau juda, o daugiau miega, aš kiekvieną kartą, kai žiūriu į jo meilės kupinas akis, jaučiu begalinį moralinį pasitenkinimą, kad mūsų šeima jam suteikė orią ir ramią senatvę. Labai siūlau visiems nebijoti senjorų, nes jie turi savų pliusų: nereikia kiekvieną rytą 6.00 val. stovėti po lietumi, jų jau nebereikia dresuoti, jie nesuniokos naujų batų ir visada pasitiks prie durų su nesumeluotu atsidavimu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė