“Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas.”

Šiuo metu mano namuose gyvena trys gyvūnai: katinas ir du šunys. Pirmasis šuo atsirado po ilgų, kelis metus trukusių įkalbinėjimų.

Taigi gal dėl to, kad atsibodo mano zyzimas ir trankymasis kieme, mama nutarė, kad visgi šuns reikia. Surado skelbimą laikraštyje „Noriu“ (dabar turbūt nebėra tokio ir visi naudojasi internetu) ir sakė „jamam“. Šuniukas pasitaikė neprastas, tėvai dirbo apsauginiais geležinkelio stotyje. Būdami pririšti prie būdų saugojo visokį nenaudingą metalo laužą. Šuniuko tikėjausi mažo… Kai nuvykome, pasirodė, kad tėvai ne visai tokie ir mažiukai, bet kadangi labai reikėjo, tai ėmėme tai, kas buvo.

Su Grantu turbūt padariau visas įmanomas laikymo ir šėrimo klaidas, bet, nepaisant to, šuo išaugo visai neblogas. Nepapjovė dar nei vieno katino ir nei vieno kaimyno rankos nenunešė. Dabar būdamas jau gana garbingo amžiaus (rudenį bus 14 metų) nelabai gali pasigirti stora ligos istorija veterinarijos klinikoje. Tokia yra trumpa Granto istorija.

Sirijus atsirado, kai gaišo mamos katinas, ir aš nutariau, kad reikia mažos gyvasties vietoje katino. Patiko taksai, taigi nutariau, kad reikia takso. Pinigų, aišku, veisliniam gyvūnui neužteko, taigi ieškojau takso mišrūno. Šeima gal kiek ir prieštaravo, bet susitaikė.

Na, takso mišrūnas vietoje katino buvo šioks toks melas. Tiksliau, labai didelis. Turbūt tai supras tik tie, kurie augina tokius šunis. Jo buvo daug visur ir visada, nors ir nedidukas, bet vietos užima daugiau nei 22 kg sveriantis šuo. Jei rasdavo ką graužiamo, tai sunaikindavo (labiausiai patiko literatūra ir batai su kulniukais). Na, bet jis ir toliau buvo vietoje katino.

Aišku, dar jis yra pakankamai garsus šuo. Kai buvo jaunas, stengėsi visiems kaimynams pranešti, kad eina į lauką. Ir kad eina greta. Ir kad kamuoliuką reikia mesti. Jį buvo galima samdyti į kokią pokalbių laidą arba galėjo būt neblogas politikas su tokiais gerais bendravimo įgūdžiais.

Žinoma, kaip ir visi taksai ir pusiau taksai, jis turi labai gerus medžioklės įgūdžius. Katukų lauke nepjauna, nes negalima, bet jei nespėji sužiūrėti, katinas greitai medyje atsiduria. Miškuose reikia gerai stebėti, kad pėdomis nenusektų, na, o kurmius ir kitokius graužikus stengiasi iškasti iš po žemių, tikrąja to žodžio prasme. Kartais pasvajoju, kad būtų smagu auginti kokį šešką ar žiurkę, bet juos kaip mat suvalgytų…

Gvazdikėlis pas mus atsirado paskutinis ir tai buvo pirmas mano oficialus nuosavas katinas (neskaičiuojant tunto globotų). Jis yra visą gyvenimą praleidęs prieglaudoje, taigi jo tikslaus amžiaus niekas iki galo ir nežino, bet kokie 6-7 m. Ne jaunuolis, bet dar ir ne pensininkas. Su savimi kartu parsivežė ir FIV, taigi gyventi su kitomis katėmis negali. Lyginant su šunimis, jis yra siaubingai išlepintas didelis katinas, kurį dažnai glostome. Ir jam leidžiama daug daugiau nei šunims.

Kol iš bailaus katino tapo naminiu ir murkiančiu, reikėjo laiko. Pirmą savaitę jis praleido po spinta, o klinikoje pradėjo draskytis ir pabėgo nuo stalo (normaliomis aplinkybėmis jis yra „pliušinis“, bijo, bet nesimuša). Na, bet daug glostant atsileido ir tapo labai geru ir minkštu katinu. Aišku, prie svetimų žmonių didelis katinas sumažėja, sulenda į tolimiausią ir tamsiausią kampą ir ten bando tapti nematomu.

O šiaip jis būdamas namie turi labai daug reikalų. Jam reikia parodyti šunims jų vietą ir sužiūrėti, ar tikrai balandžių lauke yra tiek, kiek priklauso, ir dar patikrinti gėles, apeiti namus, nes maža kas… Jis juk didelis katinas ir saugo namus. Dirba visą dieną, o tada miega, pavargęs po dienos darbų.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė