“Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis.”

Mano gyvenime nuo pat vaikystės būdavo nemažai augintinių. Bet labiausiai bendrą kalbą rasdavau su šunimis. Turėjau nemažai patirties juos auklėdama ir augindama.

Išsikrausčius iš tėvų namų labai trūko ko nors, kuo galėčiau rūpintis, tai buvo tik laiko klausimas, kada mūsų šeima pasipildys dar vienu nariu. Ir žinojome, kad mūsų gyvenimo būdui labiausiai tiktų šuo. Naršydama Facebooke pastebėjau skelbimą apie soduose išmestus 8 šuniukus, 2 šuniukai rado namus prieš patekdami į prieglaudą, o 6 iškeliavo į ,,Šiaulių letenėle‘‘. Kelias dienas man tie šuniukai neišėjo iš galvos, o ypač vienas, nes jaučiau, kad jis ypatingas. Ir neklydau, tik nesitikėjau, kad jo ypatingumas bus kitoks. Tuomet pasiryžome, kad būtent tam susišiaušėliui suteiksime namus. Ir taip mūsų šeimoje atsirado Džiofrytis. Jam atsiradus suvokiau, kad apie šunis nieko nežinau: nei apie priežiūrą, nei auklėjimą. Nes jis buvo toks trapus, kad bijodavome prie jo prisiliesti. Pirmą mėnesį jo saugi vieta buvo po lova ir iš po jos nenorėdavo išlįsti. Kiekvienas žodis, skirtas jam, kiekvienas prisilietimas jam kėlė didžiulį stresą ir baimę, dėl kurios jis tiesiog krisdavo ant nugaros ir pradėdavo šlapintis. Ir mums teko mokytis, kaip prie jo prieiti, prisiliesti, pakalbinti, parinkti tinkamą balso toną, kad tik jam nesukeltume streso.

Ir visa tai dar papildė jo didžiulis nerangumas, nuolatinis griuvinėjimas, iškreipta eisena. Laiptais nulipti be nugriuvimo būdavo neįmanoma, nuo lovos nulipimas būdavo šuolis ant pilvuko, lipimas ant šaligatvio buvo su salto pasirodymais. Lauke kasdien sulaukdavome klausimų, kas šuniukui negerai? Kodėl jis taip keistai vaikšto? Gal šuniukui šalta, kad taip kojytes kilnoja? Tuomet teko pripažinti, kad čia ne vaikiškas nerangumas ir reikia ieškoti specialistų, kurie išsiaiškintų, kas jam yra. Taip nustatė, jog Džiofriui neurologiniai sutrikimai. Mums teko gerokai prilėtinti gyvenimo ritmą, išmokti lėčiau vaikščioti, prilaikyti šunį lipant stačiais laiptais ar norint jam  nušokti nuo lovos.

Džiofrytis tikras filosofas, mėgsta lauke sėdėti ir žiūrėti į dangų, kaip skraido paukščiai, stebėti praeinančius žmones ar kitus šunis. Jis be galo geros širdies, visus ir viską myli. Dievina pasivaikščiojimus, kai lyja, kai sninga, kai saulė šviečia. Jis visada viskuo džiaugiasi, net mažiausios smulkmenos jam kaip geriausia dovana: ar tai bus lapas, nukritęs nuo medžio, ar šiugždantis smėlis po pėdomis. Ir ta jo begalinė meilė gyvenimui priverčia susimąstyti, kokie mes esame laimingi, kad jį turime, jis mums parodo, kad visa gyvenimiška laimė susideda iš smulkmenų, tik reikia išmokti jas priimti.

Todėl paskatinčiau žmones, kurie renkasi augintinį, neišsigąsti šuns su “defektais” (su neurologiniais sutrikimais, vienaakių, su širdies problemomis ar kitomis bėdomis), nes kiekvienas minusas turi daugybę pliusų. Galiausiai suvoksi, kad tavo paties širdis prisipildo džiaugsmo ir pilnatvės, kai pamatysi, jog tavo šuo yra laimingas. Jog visos tos laimės priežastis esi būtent TU, nes suteiki jam visavertį gyvenimą.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė