“Dabar mūsų mergina atgavusi savo formas, bet vis tiek nevengia progai pasitaikius iškaulyti skanesnį kąsnelį, o tą ji labai artistiškai moka padaryti.”

Tikriausiai dauguma „neBrisiaus“ istorijų prasideda nuo skausmo. Nuo begalinio širdį draskančio skausmo. Ir pažadų, kad daugiau niekada niekada neturėsiu jokio gyvūno. Nes atsisveikinimas su jais… Na va, dar nepraėjo, vis tiek ašaros byra.

Mūsų šeima neįsivaizduoja savo gyvenimo be gyvūnų. Ypač kai išsikėlėme gyventi į nuosavą namą. Dar gyvendami bute įsigijome persų katę, po to škotų terjerą. Jau gyvendami name priglaudėme vieną iš turguje vaikų dalintų kačiukų – pilką katytę. Bet atėjo laikas, kai per metus netekome visų trijų.

Pradžioje netekome savo jaunosios katytės – žuvo po automobilio ratais. Gedėjome ilgai, bet atėjo laikas, kai nusprendėme suteikti progą kokiam nelaimėliui iš prieglaudos užimti Ebolos (toks buvo katytės vardas) vietą mūsų namuose. Telefonu suderinome su VšĮ „Būk mano draugas“ direktore Galina apsilankymo laiką ir atvykusios su dukra griebėme pirmą mums parodytą katinėlį. Tai buvo juodas neproporcingai ilgomis kojomis kniaukiantis „tįsuoklis“, kuris „minkė“ viską, net ir orą, kai jį bandėme ištraukti iš narvo. Kniaukė visą kelią vežamas automobiliu namo. Po to, kai jau padarėme jam pedikiūrą ir išmaudėme, vyko susipažinimas su kitais gyventojais ir adaptacija. Taip 2017 metų rugpjūčio mėnesį pas mus atsirado Dyzelis. Dabar galiu pasakyti, kad tai katinas, kuris tingi gaudyti peles, labai myli gėles ir ypač mano nelaimingą ciklameną. Ne, jis jo negraužia. Kai tik gali prieiti prie vazono, visą galvą įmurkdo į žiedų vidurį. Tiesiog. Kas dar? Kartais mėgsta ateiti „ant rankyčių“. Vakarais man susiruošus megzti, ateina ant kelių, susirango ir visas „ištrykšta“ (nes jau nebėra ilgakojis tįsuoklis). Kas belieka – mezginį į šalį, o Dyzelį apglėbus laikyti ant kelių, kad nenuslystų.

O po to vėl skausmas. Rudenį teko atsisveikinti su Spurga, o kitų metų rudenį – su Zigmu. Nesvarbu, kad jau nejauni, kad sunkiai sirgo, kad nebebuvo kitos išeities, skausmas nuo to nėra mažesnis. Ir vėl – daugiau niekada gyvenime jokių šunų, užteks, turime Dyzelį. Bet praeina tam tikras laikas ir supranti, kad katinas – ne šuo, kad „ant rankyčių“ ateina tik tada, kai jis pats to nori. Kai galutinai pribrendome, o tai atsitiko 2018 metų rugpjūčio gale, vėl visa šeima nuvykome į „Būk mano draugas“. Ten mums Galina rodė daug šuniukų. Bet tik pamačius Sagą (tada Mają), gimė meilė iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, ji tik prieš valandą buvo atvykusi iš Mažeikių „Kometos“, kur ją atidavė žmonės iš namų. Atidavė žinodami, kad ten gyvūnų nelaiko. Tik Galinos dėka jai, kaip ir kitiems iš „Kometos“ parsivežtiems gyvūnams, pavyko išgyventi. Taip mes tapome jos laikinais globėjais, o po čipavimo ir skiepų – šeimininkais. Kai ją parsivežėme, ji buvo apie 4,5 mėnesių, svėrė mažiau negu Dyzelis, nors pusantro karto už jį buvo didesnė. Dabar mūsų mergina atgavusi savo formas, bet vis tiek nevengia progai pasitaikius iškaulyti skanesnį kąsnelį, o tą ji labai artistiškai moka padaryti.

Ar susidūrėme su kokiomis nors problemomis? O taip, ir dar su kokiomis! Pirmoji ir didžioji problema buvo Dyzelis. Bet jie greitai tarpusavyje išsiaiškino, dabar Dyzelis turi nuosavą šunį. Po to – vonios kilimėlių eilė. Iš namuose auginamos palmės vieną dieną liko tik vazonas. Po to pastebėjome, kad Saga su Dyzeliu jau sudarę tandemą: Dyzelis Sagai „pasuoja“ ką nors iš aukščiau, o Saga  „sutvarko“.

Daug ko reikėjo išmokti: kas galima, o kas ne. Saga labai greitai mokosi, puikiai supranta, kai aiškini, tik mums patiems trūksta laiko su ja užsiimti. Bet juk čia ne šuns problema.Visada mums grįžus namo čiumpa ir neša šlepetes, bet vis „praneša“ pro šalį. Po kelių gaudynių ratų atiduoda. Smagu. Namai gyvi, pilni judesio, meilės ir laimės. Būtent, žmonėms, kurie skundžiasi, kad yra nelaimingi, siūlau laimės paieškoti prieglaudose – ten tiek laimės jūsų laukia! O kaina – reikia tik turėti širdį. O buvusiems Sagos šeimininkams noriu palinkėti susimąstyti, kad netektų patiems sutikti savo gyvenimo saulėlydžio su maltiečių sriuba…

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė