“Kol laukiausi, dažnai jausdavau skausmus, todėl Žirniukas atsiguldavo prie pilvo, sušildydavo ir skausmai pradingdavo.”

Žirniukas buvo daug metų svajota mano gimtadienio dovana. Kai jį priglaudėme, buvo toks mažutis, kad tilpo man į delnus. Sako, šuniukai neatsimena savo jaunų dienų, bet žinau, kad Žirniukas viską prisiminė… Kaip buvo sunku jį išvesti į lauką – kai išeidavome, įsispirdavo, verkdavo, bėgdavo atgal namo. Jaučiau, bijojo, kad vėl nebūtų paliktas. Todėl vis ilginome pasivaikščiojimų atstumus, iš pradžių kiemelyje, po to iki parko. Ir kokia mums buvo šventė, kai Žirniukas pagaliau laisvai be baimės iššniukštinėjo visą Ąžuolyną. Nes tą dieną jis tvirtai žinojo, kad namo grįš, kad jo niekas nebepaliks.

O tokį šuniuką kaip Žirnis auginti ir būti jo draugu tikra laimė. Be galo meilus ir švelnus, visada nori būti prisiglaudęs. Mūsų mylimukas. Kol laukiausi, dažnai jausdavau skausmus, todėl Žirniukas atsiguldavo prie pilvo, sušildydavo ir skausmai pradingdavo. Vėliau sugalvojome, kad Žirniukui reikia pabandyti kartu su vyru važiuoti į darbą. Žirniui ten taip patiko ir jis pats taip visiems patiko, kad jau beveik metus laiko jis yra UAB “J.Arch” vyr. architektas ir vyr. apsauginis. Kolegos sako, kartais pasitarnauja ir kaip psichologas. Taip darbe Žirniukas rado dar vieną šeimą, yra be galo mylimas ir globojamas. Ryte kolegė Jonita prieš jam atvažiuojant išima iš šaldytuvo jo maistą, kad nereikėtų valgyti šalto. Leidžia snausti ant kelių, visą dieną nešioja ant rankų. Ir liūdi, jei Žirnis išeina atostogų. O kaip vyro sesuo sakė: niekada nenusimink ir neprarask vilties. Net jei atsidūrei prieglaudoje, visada gali tapti ir vyr. architektu.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė