“Kai kas nors klausia apie Biancą, sakau, kad ji labai geras šuo – rytais žadina mane bučiniais ir mėgsta kefyrą, jai nerūpi mano batai, ji nekreipia dėmesio į dviračius, nesivaiko rajono „chroniukų“ ir padoriai elgiasi automobilyje.”

Jei atvirai – turėti šuns neplanavau. Atrodė nesąžininga to „prancūzo“, kuris prieš keletą metų išėjo į geresnį pasaulį, atžvilgiu, o ir prie pasikeitusio gyvenimo ritmo šuo, atrodė, nesiderina. Tačiau kai vasaros pabaigoje iš „Nuaro“ atkeliavo žinia, kad prancūzų kalytei reikalingi saugūs namai, nedvejojau – pasakiau TAIP jos net gyvai nemačiusi.

Ir nors gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir kol kas vis dar sukasi aplink Biancos poreikius, per tą pusmetį, kai gyvename kartu, nei karto nepasigailėjau savo sprendimo – manau, kad man pasisekė netgi labiau nei jai! Pamenu, mūsų pirmas bendras dienas, kai aš labai laiminga ir ne mažiau išdidi („pažiūrėkite, koks gražus šuo mane vedžioja“) vaikščiodavau su Bianca, o kas antras sutiktas žiūrėjo į ją su neslepiamu gailesčiu – taip baisiai švietė jos išsikišę šonkauliai ir tokia nustekenta ji buvo. Tačiau man ji vistiek atrodė pati mieliausia.

Kai kas nors klausia apie Biancą, sakau, kad ji labai geras šuo – rytais žadina mane bučiniais ir mėgsta kefyrą, jai nerūpi mano batai, ji nekreipia dėmesio į dviračius, nesivaiko rajono „chroniukų“ ir padoriai elgiasi automobilyje. Bianca turi puikiai išlavintą selektyvią klausą – atidaromas šaldytuvo dureles išgirsta net miegodama, bet jei pradeda uostyti kitų šunų paliktus „SMS‘us“, gali sakyti, ką nori – kol į visus neatrašys, neklausys nieko. Kad ir kiek skanėstų siūlytum! Ji ne itin domisi žaislais, bet jei tik galėtų – visą dieną praleistų glostoma ir kasoma, o vos tik pamačiusi savo šepetį – gulasi ant šono ir pradeda „murkti“.

Nežinau, koks tiksliai buvo Biancos gyvenimas prieš tai, bet sulaužytas šonkaulis, sulaužyta ausis, „suvaryti“  dantys ir nutysę, pajuodavę speneliai leidžia daryti išvadas, kad nieko gero tame gyvenime nebuvo. O ir skelbimai internete, kuriuose po 100 Eur buvo pardavinėjami Biancos šuniukai, gėriu nekvepia. Bianca bijo triukšmo, staigių judesių ir krūpčioja, kai svetimi nori paglostyti jos galvą – kodėl nepažįstami žmonės, pamatę mielą šuniuką, būtinai puola glostyti galvą neatsiklausę?

Be to, ji turi panišką baimę likti viena, tad vis dar mokomės gyventi pagal taisyklę „Jei neįleidžiate mano šuns – neisiu ir aš“. Kartu keliaujame visur, kur tik galima (pvz. į autoservisą, paštą ar pas kosmetologę), ir kasdien ieškome dar neatrastų šunims draugiškų vietų. Su pavydu žiūrime, kaip šunys JAV ir kitose šalyse kartu su šeimininkais eina į sporto klubus,  maisto prekių parduotuves, „Ikea“, ledo ritulio ar kitas varžybas ir viešus baseinus.

Aš jau įsitikinau, kad nuomonė, jog suaugęs šuo jūsų nepamils taip, kaip nuo mažylio užaugintas šuniukas, yra mitas. Suaugęs šuo, kurį jūs išgelbėsite, mylės jus dar labiau!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė