“Šuo nėra kliūtis gyvenimo veiklose ar kelionėse. Tu tiesiog išmoksti tai daryti kitaip.”

Prieš beveik dešimt metų jau žinojau, jog noriu šuns. Jog noriu pasivaikščiojimų ir bėgiojimo draugo. Labai atsakingai bandžiau įsitikinti, kokios veislės šuo atitiktų mano gyvenimo tempą. Aktyvus gyvenimo būdas, ilgi pasivaikščiojimai, visos žiemos pramogos, vidutinio dydžio ir žaismingo charakterio šuo. Mano pasirinkimas tapo vienareikšmis – haskis. Prasidėjo veislynų bei mažylio paieškos, kol mane atvedė iki nelegalių veisėjų tinklo Skelbiu.lt puslapyje įkelto skelbimo. Tuomet dar menkai žinojau apie beglobių gyvūnų problemas. Skelbime buvo trumpai informuota, jog liko iš vados vienas mažylis, kurio niekas nenori, tad jis bus tiesiog paleistas į “kitą gyvenimą”. Kad ir kaip priešiškai esu nusistačiusi prieš tokius gyvūnų dauginimo būdus, to mažylio istoriją priėmiau labai asmeniškai. Taip prieš beveik dešimt metų į mano gyvenimą atėjo geriausias man nutikęs dalykas – šuo vardu Škacas, kuris akimirksniu tapo neatskiriama gyvenimo dalimi. Per tuos dešimt metų kartu pakeitėme dešimt gyvenamųjų vietų, gyvenome penkiuose skirtinguose miestuose, keliose skirtingose valstybėse. Šuo nėra kliūtis gyvenimo veiklose ar kelionėse. Tu tiesiog išmoksti tai daryti kitaip.

Metai bėgo labai greitai, kol vieną dieną apniko mintis apie laukiantį netekties jausmą… Jau tuomet suvokiau, kaip sunkiai aš tą jausmą pakelsiu ir susigyvensiu su tuo. Nesąmoningai pradėjau ruoštis tam ir antro šuns idėja buvo labai instinktyvus sumanymas, kaip lengviau išgyventi tą neišvengiamą skausmą. Nors ir be proto skaudės, bet kitos keturios letenėlės tau neleis atsiriboti nuo visko ir visų, nes primins apie savo buvimą ir poreikį rūpintis tuo kitu, esančiu greta.

Nors konkrečiai nieko nebuvo nutarta, bet akys jau įdėmiau kreipdavo dėmesį į prieglaudų puslapiuose esančias skaudžias istorijas. Viena po kitos. Kasdien po keletą. Nors imk ir visus priglausk. Jau seniai buvo aišku, jog antras šuo – tik iš prieglaudos. Mano nuomone, yra labai egoistiška ir paika mokėti didelius pinigus už gyvūną, kurių ir taip yra per daug išmestų į gatvę ar mūsų perpildytose prieglaudose. Kai tiek daug istorijų tik ir laukia savo antro šanso. Visi laisvi rinktis. Bet žmonės renkasi, ar jiem reikia “etiketės”, ar tiesiog gyvūno. Taip vieną vakarą į akiratį papuolė garsiai nuskambėjusi Kvesų kaimo nelaimė – mirus sodybos šeimininkui, likimo valiai liko tuzinas naminių gyvūnų. Iš apleistos pašiūrės į fotoobjektyvą žvelgė ant mėšlo krūvos gulinti, su įaugusia grandine į kaklą, nuskurusi kalytė. Jos žvilgsnyje jau nebeliko vilties gyvenimui. Būtent šis žvilgsnis iš nuotraukos pataikė man tiesiai į širdį. Tą pačią akimirką aš jau prisiėmiau visą atsakomybę už ją. Taip prieš beveik tris metus į mūsų gyvenimus atėjo Yuki. Iš Japonijos parsivežtas vardas reiškė drąsą bei sniegą – viską, kas apibūdino būtent ją. Prireikė šiek tiek laiko prisijaukinti ją. Arba, kaip pastaruoju metu sakome, – prisiYukinti. Bet ji labai greitai išmoko, ką reiškia besąlygiška meilė, dėmesys, reguliariai gaunamas maistas. Ilgiau mokėsi nebijoti pašalinio triukšmo, staigių judesių, ką reiškia žaisti. Ji yra švelnumo ir meilumo įsikūnijimas. Tapo neatskiriama antra puselė ne tik Škacui, bet ir mums. Jų draugystė žavi ne vieną, o labiausiai džiugina mūsų namus. Tai tobulas sofos šuo, kuriam vos prieš keletą metų visas gyvenimo pažinimas buvo ta sugriuvusi ir vėjų pučiama kiaura pašiūrė. Visiškai nudilę priekiniai dantys nuo bandymų nusigraužti į kaklą įaugusią grandinę – buvo jos stiprybės ženklas. Dabar jos didžiausias rūpestis – kaip ištverti ilgus žygius, ilgas bėgimo distancijas, susitaikyti su mintimi, jog ir savo guolyje galima miegoti, nesibaigianti tyli konkurencija su naujuoju broliu. Jie abu tobulai atspindi vieną pagrindinių mano gyvenimo moto – adopt don’t shop. Nes gal ir negali išgelbėti viso pasaulio, bet gali kažkam kardinaliai pakeisti visą gyvenimą.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė