“Šuo su manimi visada važiuoja atostogų, kai jas leidžiame Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur važiuojame automobiliu.”

Prieš įsigydama augintinį turėjau viziją, kad šuo bus mano kompanjonas ir visur keliaus su manimi. Visur – tiesiogine to žodžio prasme. Taip atsitiko, kad šuo iki mano namų keliavo net iš Tailando. Skamba įspūdingai ir galbūt žaismingai, bet viskas turi „du galus“. Pirma – ten šuns socializacijos procesas skiriasi nuo čionykščio jau vien dėl ganėtinai skirtingos aplinkos. Taigi mano šuo nežinojo, kas yra riedutininkai, dviratininkai, riedžiai, troleibusai, oro balionai, vėliavos ir dar daugybė kitų keistos formos ir neprognozuojamai judančių objektų. Nepaisant nuolatinio darbo nuo pat jo atvykimo stengiantis pripratinti jį prie šių objektų, visa tai jam vis dar kelia nesaugumo jausmą, jis jų dažnai baidosi, jaučiasi neramus, kartais panikuoja. Savaime suprantama – tai kelionių ir buvimo VISUR su augintiniu nepalengvina.

Kitas jo atvykimo pas mane neigiamas aspektas – jis keliavo lėktuvo krovininiame skyriuje, kur būna didelis triukšmas. Kelionė buvo labai ilga, su tarpiniu sustojimu ir tik jam atvykus ir paėmus jį į automobilį pasireiškė „jūros liga“. Domėjausi ir žinau, kad kartais pykinimas keliaujant automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis dingsta su amžiumi, deja, mano šuns atveju taip neatsitiko. Po šešių metų jis vis dar nemėgsta važiuoti automobiliu, važiuoti kartu su juo reikia itin atsargiai, vengiant staigių krypties ar greičio pakeitimų. Ir vis tiek – kartais tenka kantriai valyti jo skrandžio turinį iš automobilio salono.

Nepaisant to – šuo su manimi visada važiuoja atostogų, kai jas leidžiame Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur važiuojame automobiliu. Kelionę automobiliu lengviname dažnais sustojimais, atidarytu langu šiltuoju metų laiku, pasirenkame maršrutą, kuriame mažiausiai posūkių, kalniukų ir važiuojame neskubėdami. Esame lankęsi Klaipėdoje, Nidoje, Palangoje, Kaune, Anupriškėse, Prienuose, Trakuose, Šilutėje, Birštone, Druskininkuose. Taip pat su šunimi vykome į Rygą ir Taliną. Visur pavykdavo rasti vietą nakvynei su augintiniu, bet ne visada apie tai informacija prieinama tiesiogiai apgyvendinimo įstaigų puslapiuose ar tokias paslaugas teikiančiuose portaluose. Kiekvienos išvykos metu turiu skirti papildomo laiko, kad suplanuočiau apgyvendinimo vietą ir iš anksto viską užtikrinčiau: tam visada skambinu į pasirinktą įstaigą, informuoju, kad noriu atvykti su augintiniu. Esu gavusi neigiamų atsakymų, bet dažniausiai užtikrinus, kad šuo yra paskiepytas, išauklėtas ir patikinus, kad jokios žalos turtui jis nepadarys, o tokiu atveju – įsipareigoju viską atlyginti ir galiu tai patvirtinti raštu, prieštaravimų nelikdavo. Dar lengviau pasidarė, kai įsigijome kelioninį narvą, kurį sulankstytą vežamės bagažinėje, ir šuo apgyvendinimo įstaigos kambaryje gyvena savo guolyje, o išeinant yra uždaromas savo „namelyje“. Kadangi jis pripratęs miegoti ir ilsėtis savo „namelyje“ ir namuose – išvykose dėl to taip pat nebūna problemų ir ramiai miega, kol grįžtame ir / ar pasiimame jį kartu.

Vykdami į užsienį visada vežamės augintinio Europos Sąjungos pasą, patikrinu, ar galiojantys jo skiepai, kad nesibaigtų terminas mums besisvečiuojant kitoje šalyje. Šuo taip pat turi poodinę mikroschemą ir jos numeris užregistruotas. Taigi viskas pagal taisykles. Vis dėlto, keliaujant automobiliu niekada neteko būti sustabdytiems patikrinti, kadangi Šengeno zonoje kirsti sieną galima laisvai ir dažnai net nereikia išlipti iš automobilio. Taigi mūsų atveju pasieniečiai šuns net nematė ir jokių klausimų nebuvo.

Vaistų kelionės metu nenaudojame, nes natūralius (žolelių) esu bandžiusi dėl nerimo, kai lauke buvo šaudomi fejerverkai. Kadangi vaistai buvo itin „kvapnūs“ – sumaitinti juos net slepiant mėsoje ir skaniausiuose skanėstuose buvo labai sunku. O poveikio nepajutau jokio. Šuns elgesys nei kiek nepasikeitė, baimė ir panika liko. Vėliau šią problemą sprendėme elgesio koregavimo metodais. Labai tyliai leisdavau fejerverkų įrašus ir juos po truputį garsindavau namie, arba švenčių metu prieš pradedant juos šaudyti paleisdavau namuose ramios muzikos, kuri užgožia jų garsą, pritemdydavau langus ir palikdavau erdvę, kur jis savo nuožiūra gali pasislėpti ir jaustis saugus. Tokiu būdu po truputį nerimas mažėjo ir dabar šventinis laikotarpis ganėtinai ramus, su šunimi galime net vaikščioti lauke ir iššovus vienam kitam fejerverkui jis nebesibaido. Neseniai kilo idėja pasidomėti vaistais nuo pykinimo. Ateinančios kelionės metu išbandysime. Tikiuosi, jie palengvins situaciją ir šuo galės labiau atsipalaiduoti važiuodamas mašinoje, nes nesijaus apsvaigęs ir nuolat nereikės tramdyti pykinimo.

Mano šuniui pats keliavimas, vietos keitimas, apsistojimas naujame kambaryje ar buvimas naujame mieste streso ir nepatogumų nekelia. Jis greitai apsipranta naujoje vietoje, ramiai miega, nekelia nei triukšmo, nei kitų problemų paliktas vienas. Vis dėlto, nėra taip, kad keliaujant su juo viskas būtų labai patogu ir nereikėtų derintis. Mano šuo iš prigimties yra itin atsargus, nepatikliai vertina naujus objektus, keistus garsus skleidžiančius ar keistai judančius daiktus. Ir apskritai, jei galėtų, tai laimingiausias gyventų miške. Todėl buvimas mieste, kur intensyvus eismas, triukšmas ir daug naujų objektų, jam neteikia jokio malonumo. Priklausomai nuo aplinkos intensyvumo, jis gali jaustis neutraliai, nepatirti streso, bet būna ir taip, kad ko nors išsigąsta, tada reikia laiko nusiraminti, o kartais to padaryti ir nepavyksta. Tai suprasdama, kad ir kaip norėčiau, kad jis visur būtų su manimi – restoranuose, lankant naujus miestus, einant atsigerti kavos ar tiesiog pasėdėti centrinėje miesto aikštėje – tikrai jį imu ne visada. Ir ne dėl to, kad negalima, bet dėl to, kad suvokiu ir priimu faktą, jog jam tai tiesiog gali nepatikti. Reikia įvertinti ir tai, kad šuns dienos ciklas kiek kitoks nei žmogaus. Ir net jei jis gali būti visą dieną kartu ir šmirinėti po miestą, jį tai išvargina. Šuo didžiąją paros dalį snūduriuoja arba miega ir tas poilsis yra reikalingas jo psichikai. Taigi jei mano pasirinkta veikla nėra pasivaikščiojimas po botanikos sodą ar išvyka į mišką, parką ar panašią vietą, kur mano augintiniui būtų smagu, leidžiu jam ilsėtis. Prieš tai turiu skirti papildomo laiko, kad prieš išvyką pakankamai pasivaikščiočiau su šunimi, skirtume laiko žaidimams ir protiniams užsiėmimams. Taip žinau, kad likęs jis ilsėsis, o ne ieškos „papildomos veiklos“.

Savaitė praleista ramiai savo namuose be jokių papildomų pokyčių – jam tikrai geriau, nei nuolatinė įtampa judrioje vietoje, kuri jam nėra malonumas. O buvimas savaitę atskirai nuo manęs, bent jau mano šuniui, nėra tokia didelė drama. Matau, kad man išvažiuojant jis nerimauja, bet kadangi juo rūpinasi pažįstamas ir jam malonus žmogus, mano išvažiavimas jam nebūna didelė bėda. Man taip pat – nes žinau, kad jis patenkintas, ramus ir saugus. Na, o važiuojant į gamtą aš dažniausiai netgi atsisakau pasiūlymo, jei negaliu pasiimti šuns. Nes tokiu atveju man vaikščiojimas po gamtą vienai – tik pusė malonumo. Net kai atsitinka taip, jog tokia išvyka nutinka netikėtai, pakeitus planus ir pakeliui sustojus kokioje gražioje gamtos vietelėje – visada jaučiuosi lyg skolinga šuniui. Nes žinau, koks didelis malonumas jam būtų toks pasivaikščiojimas. Ir, kad tai jam suteikčiau, man kartais tereikia prie išvykos plano pridėti pusvalandį, kad galėčiau nuvažiuoti ir pasiimt jį kartu.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė