26
2018„Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio…“
rugsėjo 25 dieną suėjo 4 metai. Iš pradžių ji net nebuvo Jekaterina.. Iki
šios vasaros ją visi vadino Katute, o jei prisidirbdavo – “KATE!”..
Keturi metai. Jau keturi metai, kai esam geriausios draugės, kambariokės. Keturi metai nuotykių, visokių operacijų, kelionių, vakarėlių. Įsigijau ją, nes norėjau, kad apgintų mano daiktus nuo Draugelio – šuns, kuris grauždavo visus mano daiktus iš eilės. Priglaudžiau ją iš “Gyvybės vagonėlio” savanorės namų, kur ji laikė tik ką atsivedusią katę, priglaustą iš gatvės. Buvau įsitikinusi, kad noriu pilkos katytės ir primygtinai reikalavau tokią “rezervuoti”, tačiau buvau maloniai paprašyta vis dėl to atvažiuoti ir išsirinkti tik apžiūrėjus visus. Atvykusi pamačiau
krūvelę beišdykaujančių pukuotų rutuliukų. Kačiukai lipo vienas kitam per galvas, pešėsi
dėl mamos pieno, ritosi kūlversčiais, o lovytės kamputyje, atokiai gulėjo ji – juoda katytė,
kurios, pasak savanorės, niekas nenorėjo… Tačiau ji neatrodė liūdna ar atstumta, ne. Ji
atrodė tiesiog “chill”. Gulėjo ji sau: smaili nosytė rietės į viršų, akys maloniai primerktos, stebėjo kaip tie nutrūktgalviai duodasi, o pati atsipalaidavusi gulėjo. Ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio… Negalėjau pasiimti jos iš karto, turėjau laukti kol sueis bent du mėnesiai, ir jos gimtadienio dieną
parsivežiau namo. Tokią mažą, saujos dydžio, aptriušusią katytę, mamytės pieno ieškančią
mano plaukuose.
Ir štai keturi metai… Mano Katutė užaugo, tapo Jekaterina. Aksominis kailis, tvirtas charakteris ir jaunatviškas optimizmas – ji vis dar mano, kad yra tokia lengva, jog gali sėdėti man ant
krūtinės manęs nedusindama. 🙂 Pažįstame viena kitą puikiai: ji žino kelintą valandą mane
reikia žadinti, o aš žinau, kiek tiksliai sekundžių ją leistina laikyti ant rankų. Ir kiekvieną kartą,
kai man liūdną, žinau, kad Jekaterina ateis man ant kelių ir, su didžiuliu rūpesčiu akyse, į
mane žiūrės, guos ir glaustysis tol, kol pamatys mano šypseną.
Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė
Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė