“Kaip gerai, kad tą rugsėjo 22 dienos vakarą ji šoko į mano glėbį ir dabar kiekvienais metais galime kartu švęsti gimtadienį.”

Turbūt, kaip ir daugelis vaikų, nuo pat ankstyvos vaikystės svajojau turėti šuniuką. Tačiau tuo metu tam nebuvo galimybės. Laikas bėgo, suaugau ir išvažiavau mokytis į Kauną. Paskutiniame kurse išvykau atlikti 3 mėnesių praktikos į užsienį.

Grįžusi, kitą dieną su draugų kompanija švenčiau savo sugrįžimą ir kartu savo gimtadienį sodyboje, Molėtų rajone. Buvo išties lietinga, šaltoka rugsėjo mėnesio diena. Tą dieną pastebėjome po kaimą lakstantį nedidelį šuniuką. Tai buvo plonytė, rudakailė kalytė, kuri atrodė pasimetusi. Pakalbinta, ji tiesiog sėdėjo už mūsų kiemo tvoros ir vizgino uodegytę. Mažos, rudos akytės kaskart sublizgėdavo, kai kas nors pakalbindavo ar pavaišindavo šašlyko gabalėliu. Kalytės kailiukas buvo šlapias ir sulipęs nuo lietaus vandens, šuniukas drebėjo nuo šalčio.  Ji netgi sugebėjo perlipti aukštą vielinę tvorą ir taip atsidūrė jau mūsų kieme. Visą vakarą tiesiog prašyte prašė dėmesio, ėjo prie kiekvieno svečio, o man išėjus į lauką, visa šlapia ir murzina tiesiog šoko į mano glėbį. Tą akimirką prisimenu lyg būtų buvus vakar, nes tuo metu supratau – čia mano šuo.  Taigi išklausinėjome kaimynų, ar kas nors žino, kieno čia šuniukas, o visi tik gūžčiojo pečiais. Taip Simba (taip vėliau ją pavadinome) išvyko su mumis į Kauną. Ten ją gydėme nuo babeziozės, kuria kalytė susirgo. Slaugėme ją, kiekvieną dieną nešiojome į veterinarijos kliniką. Vėliau kastravome, paskiepijome, sučipavome. Po operacijos Simba svėrė vos 6 kg ir buvo praktiškai “permatoma”.

Po kelių mėnesių gyvenimo kartu, pradėjome ieškoti dresūros pamokėlių Kaune. Vaikčiojome kelis mėnesius į grupines pamokėles, mokėmės atrasti tarpusavio ryšį, pasitikėjimą žmonėmis bei kitais šunimis. Tiek Simbai buvo proga  suprasti, kad aplinka yra ne baisi, o įdomi, tiek mums buvo įdomu suprasti, kokį pasaulį mato šuniukas ir kaip taisyklingai jį mokyti komandų.

Dabar Simba gyvena su mumis jau 2,5 metų, o atrodo, kad ji kartu visą gyvenimą. Ji puikus šuniukas, be galo žaisminga, be galo aktyvi. Užtenka pasakyti „važiuosim!” ir ji jau lipa į automobilį, įsitaiso ant galinės automobilio sėdynės ir saugiai prisegta šunišku saugos diržu mielai stebi, kur važiuojame. Ir iš tikrųjų jai nesvarbu kur, bet svarbu, kad paėmėme ją kartu. Tad galime visi kartu keliauti nors į kitą Lietuvos kraštą.

Mėgstamiausia Simbos vieta yra sodyba. Nežinau, ar ji prisimena, kad jos ramus ir laimingas gyvenimas būtent ten ir prasidėjo. Tačiau, kadangi ten aptverta didelė teritorija,  ji turi visišką laisvę užsiimti, kuo tik nori. Mielai laksto po kiemą, susiradusi kokį pagaliuką, paskui kiekvieną žmogų, kad tik su ja pažaistų. Nebūna praleistas nei vienas kieme iškilęs kurmio išraustas kupstelis. Gali šokinėti nuo kupstelio prie kupstelio ir rausti didžiausias skyles. Žinoma, į kiemą niekas neįeis nepastebėtas. Iš pradžių aplos atėjusį, o po to apsisukusi atneš žaisliuką ir prašys mesti. Tėvai taip pat turi šuniuką – 12 metų kalytę. Ji pagrindinė Simbos mokytoja, santūriai kenčianti jos nuolatinius kvietimus žaisti, aktyvų lakstymą ir šokinėjimą aplink.

Sprendimas priimti šią mažą šlapią, sušalusią ir alkaną kalytę į savo namus ir širdis buvo labai apgalvotas. Iš pradžių manėme, kad ji su mumis pabus tik laikinai, kol surasime jai gerus namus. Juk augintinio įsigijimas yra labai atsakingas sprendimas, čia ne žaisliukas, o gyvas šeimos narys, reikalaujantis dėmesio, laiko ir įsipareigojimų. Tačiau niekada nepasigailėjome savo sprendimo. Šiandien ji mūsų visų numylėtinė. Tad kaip gerai, kad tą rugsėjo 22 dienos vakarą ji šoko į mano glėbį ir dabar kiekvienais metais galime kartu švęsti gimtadienį.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografas Vytautas Jacunskas