Čika – tikras šeimos šuo.

Čikos istorija susijusi su kita skaudžia ir liūdna istorija: Kūčių naktį netekau geriausio žmogaus draugo, savo vilkšunio Argo. Atsirado sieloje tuštuma, dalelė manęs tiesiog dingo, visgi dešimt metų kartu – nemažas laiko tarpas. Negalėjau nusiraminti ir tada atradau „SOS gyvūnus“, kitas organizacijas, GyvūnųGloba.lt puslapį. Sužinojau, kas yra „Grinda“ ir kas ten vyksta su gyvūnais, žodžiu, pasinėriau į beglobių gyvūnų istorijas. Praėjus mėnesiui radau „Gyvybės vagonėlių“ pagalbos prašymą dėl laikinos globos, reikėjo perimti šunį iš „Grindos“. Nežinojau, koks tai šuo, tiesiog taip reikėjo padaryti. Atvežė išsigandusią, nuolankią labradoro mišrūnę, kuri nei per žingsnį nuo manęs nesitraukė, sekdavo kiekvieną judesį. Užteko kelių dienų ir nusprendžiau – Čika lieka mūsų namuose. Niekaip negalėjau suprasti, kaip toks nuostabus ir geras šuo atsidūrė „Grindoje“? O priežastis netrukus tapo akivaizdi: Čika laukėsi šuniukų, taigi laukėme šeimos pagausėjimo. Labiausiai laukė dukra, tada jai buvo penkeri, ir ji be galo troško pamatyti ką tik gimusius šuniukus, kaip jie auga, kada atsimerks, kada pajudės – tikrai geros emocijos. Atėjus laikui gimdyti, ,,gimdėme“ abidvi ir taip atsirado keturi nuostabūs kukuliai. Pavasarį, prieš Velykas, visi buvo sėkmingai padovanoti. Tas laikas, emocijos, kol užaugo šuniukai – tai vieni iš gražiausių mūsų atsiminimų.

Dabar Čika jau sterilizuota, yra labai gera, protinga, paklusni – tikras šeimos šuo, jokios agresijos. Ilgi pasivaikščiojimai, maudynės upėje – tai mūsų kasdienybė. Ar lyja, ar sninga, ar saulė šviečia, ryte ir vakare keliaujame mes dviese. Ir taip jau esame kartu šešerius metus. Drįsčiau teigti, kad išgelbėtas šuo suvokia, kaip mums ir jai pasisekė. Abejojantiems, ar verta imti mišrūną, ar verta imti iš prieglaudų, galiu pasakyti: suteikite galimybę sau.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografas Vytautas Jacunskas