„Garis ir Mėta yra neišskiriami geriausi draugai: kartu valgo, miega, dalinasi žaislais, žaidžia nuolatos ir lyg išprotėję, net dulkės kyla, kai jie laksto, guodžia vienas kitą prisiglausdami, jei kažkuris už šunybių krėtimą būna nubaustas ir turi sėdėti ant kilimėlio koridoriaus gale“

„Stepukas išeina pasivaikščioti vienas, ir niekas nežino, kur. Kai užsimano eiti pasivaikščioti, stovi prie kiemo vartelių ir vizgina uodegėlę – suprask „išleiskit, turiu lėkti“. Mes jį išleidžiame, o grįžęs jis suloja, kad atidarytume vartelius, nes jis jau grįžo“

„Grantas blynus dievina, jam seilės teka upeliais jų belaukiant, tad jis išmokytas blynų laukti ne virtuvėje, o ant savo kilimėlio“

Garis 

Garis – iš prieglaudos “Nuaras”. Rinkomės neilgai, tiesiog visai netyčia pamačiau Gariuko nuotrauką facebook’e, net sugraudino jo liūdnas žvilgsnis. Paskambinau vyrui, kuris tuo metu žvejojo, ir pasakiau: „Klausyk, prieglaudoje prancūziukas paliktas, tuoj apsiverksiu į nuotrauką žiūrėdama, nuvažiuok, pažiūrėk, kas ten kaip, nes jeigu nuvažiuosiu aš, tai išeisiu iš prieglaudos apsiverkusi ir su mažiausiai keturiais šunimis“. Negalėjau patikėti, kad kažkas paliko prieglaudoje tokį šunį – aprašymas skambėjo lyg tobulo šuns: draugiškas, mielas, sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais, ir taip toliau. Vyras nuvažiavo, aišku, neatsispyrė Gariuko žvilgsniui, šuniukas jam net savo letenėlę ištiesė. Neatsilaikėm jo meilumui ir pasiėmėm, sutarę su „Nuaro“ darbuotojais, kad, jeigu jį skriaus mūsų auginama taksė Mėta, turėsime grąžinti. Bet negrąžinome. Garis ir Mėta yra neišskiriami geriausi draugai: kartu valgo, miega, dalinasi žaislais, žaidžia nuolatos ir lyg išprotėję, net dulkės kyla, kai jie laksto, guodžia vienas kitą prisiglausdami, jei kažkuris už šunybių krėtimą būna nubaustas ir turi sėdėti ant kilimėlio koridoriaus gale.

Kai pasiėmėme Garį, jam buvo dveji metukai. Tuo metu jo vardas buvo Barklis, tačiau mes pakeitėme jo vardą, kad užmirštų savo praeitį ir gyventų naują gražų gyvenimą. Pirmosiomis dienomis šuo buvo labai ramus ir lėtas, todėl priminė filmuko „Kempiniukas“ pagrindinio personažo augintinį – sraigę Garį, be to, jis nuolat pūškavo kaip garvežys, tai dar ir dėl to jam prilipo toks vardas. Jis pas mus jau gyvena metus ir tris mėnesius.

Garis – tai išdaigų ir šunybių komplektas. Daug išdaigų krėsti jį išmokė taksė Mėta, dabar jie jas krečia kartu: visada bando pavogti maistą iš spintelių, moka atsidaryti stalčių ir pasiimti, ko jiems reikia (sausainius, bandeles…). Atvažiavęs į svečius pas Grantą su Stepuku, Garis atrado naujų malonumų, kurie mums panašūs į šunybes – moka pats nusiskinti braškes ir avietes, todėl nuolat būna prie šių uogų ir jas valgo.

Stepukas 

Stepukas pas mus atklydo pats ir nebeišėjo, o išvaryti tiesiog negalėjome, nes tai pats pozityviausias šuo pasaulyje. Niekada nebūna piktas, nesustodamas vizgina uodegą, sutaria su visais kitais augintiniais. Toleruoja net į svečius atvykstančius Garį ir Mėtą, kurie čia visuomet bando įvesti savo taisykles.

Tokį vardą Stepukas gavo dėl to, kad žiūrint į jo storą kaklą, kyla minčių, kad turi Stafordšyro terjero kraujo. Iš „Stafo“ pavirto į „Stepą“, bet dėl jo gero būdo visada vadiname Stepuku. Net neįsivaizduojame, koks Stepuko amžius – jis bijo važiuoti mašina, dar labiau bijo veterinarų, todėl niekas nenori jo gąsdinti ir kankinti ir vežti „nustatyti amžiaus“. Pagal elgesį spėjame, kad tada, kai atklydo pas mus, jam galėjo būti treji ar ketveri metai. Dabar kartu gyvename jau penktus metus.

Stepukas – labai geras šuo, visai nekrečiantis šunybių. Turi tik vieną įprotį, prie kurio mums, žmonėms, teko prisitaikyti – jis išeina pasivaikščioti vienas, ir niekas nežino, kur. Kai užsimano eiti pasivaikščioti, stovi prie kiemo vartelių ir vizgina uodegėlę – suprask „išleiskit, turiu lėkti“. Mes jį išleidžiame, o grįžęs jis suloja, kad atidarytume vartelius, nes jis jau grįžo. Didžiausias Stepuko privalumas yra tas, kad jis visada pozityviai nusiteikęs.

Grantas

Grantas pas mus atkeliavo labai sirgdamas. Jis ilgą laiką gyveno pas brolį darbe prie būdos, kol vieną rytą brolis, atėjęs į darbą, rado Grantuką stipriai sužalota nosimi ir labai liūdną. Iš pradžių manė, jog jis liūdnas dėl sužalotos nosies, bet jam darėsi vis blogiau, kitą dieną jis jau nebepastovėjo ant kojų – pas veterinarus jį teko nešti, nes pats nebepaėjo. Paaiškėjo, kad jam ne tik nosis sužalota, bet ir, matyt, erkė buvo įsisiurbusi, ir jis susirgo babezioze. Veterinarai vilčių išgyventi neteikė. Daug laiko Grantas praleido „Nuaro“ veterinarinėje gydykloje, nes brolis su kolegomis nepasidavė ir vis prašė gydyti šunelį. Po kiek laiko teko Grantą pasiimti iš gydyklos, nes trūko vietos kitiems gyvūnams. Tada brolis jį, vis dar visiškai nepaeinantį, besišlapinantį krauju, atvežė pas mano tėvus. Pirmą dieną mama Grantukui girdė įvairius homeopatinius vaistus kas penkiolika minučių, o eidama pas jį beveik verkdavo, nes tikrai nebeatrodė, kad jis išsikapstys. Tačiau išsikapstė! Nepasidavė nei Grantas, nei brolis su tėvais – trečią dieną bebūdamas pas tėvus, Grantas jau pats sugebėjo ateiti pas mūsų mamą. Kai Grantas sustiprėjo, brolis jį išsivežė atgal į darbą, bet jam ten būti nebesinorėjo – jis norėjo turėti namus ir šeimininkus. Tris kartus Grantas pats parėjo pas tėvus į namus: ryte brolis jį išveža į darbą, o Grantas apsisuka ir parbėga namo. Po tų trijų kartų visi supratome – jis gyvens čia, su visais kitais augintiniais. Taip ir gyvena jau du su puse metų.

Grantui vardą suteikė kolegos su broliu – kaip kapitonas Grantas (tikrai ne kaip viskis). Veterinarai sakė, kad Grantui maždaug šeši metai. Grantas – labai meilus šuo, turbūt dėl to, kad jaučia dėkingumą už išgelbėtą gyvybę. Šunybių nekrečia, tik turi vieną įprotį: sekmadienio rytais jį visada galima rasti toje pačioje vietoje ant kilimėlio prie durų į terasą. Visi augintiniai žino, kad sekmadienis – blynų diena, kai mama visiems augintiniams ryte kepa blynus. Kadangi Grantas blynus dievina, jam seilės teka upeliais jų belaukiant, tad jis išmokytas blynų laukti ne virtuvėje, o ant savo kilimėlio. Ten jis visus sekmadienio rytus ir praleidžia, taip primindamas, kad šiandien – blynų diena.

Gyvenimas kartu

Stepukas ir Garis gyvena pas mano mamą, o Garis ir Mėta – atskirai, su manimi, tačiau kartais aplankome ir mamos namus. Pas mamą augintinių labai daug: šeši šuniukai ir keturi kačiukai. Visi sutaria puikiai, visi supranta, kad čia visų namai, visi turi draugiškai gyventi ir viskuo dalintis. Į namus atkeliavus Stepukui, namuose jau gyveno keturios kalytės, jog mielai priėmė vyruką į savo moterišką kompaniją. Vėliau atsirado Grantas, o Stepukas, kaip vienintelis vyras iš šuniukų, jį priėmė labai tolerantiškai. Pats Grantas iš pradžių norėjo parodyti, kad viskam čia vadovaus jis, bet kelis kartus jį sudrausminus, visi sutarė, kad gyvens ir bendraus kaip lygus su lygiu. Kai į svečius atvyksta Garis ir Mėta, visiems irgi tenka priimti juos tolerantiškai. Kartais jie čia paatostogauja ir visą savaitę, tad mamos augintiniai supranta – tai jauni, pilni energijos svečiai, su kuriais reikia elgtis svetingai.

Visi augintiniai dideli miegaliai ir anksčiau už šeimininkus neprabunda, taigi naktį puikiai išsimiegame. Nebent ryte, jei užsimiegame iki pietų, žadina, pranešdami, kad jau nori eiti pasivaikščioti.