„Vos priėjus prie narvų, visi ciuckiai ėmė cypauti, šokinėti, inkšti, maldauti bent lašelio dėmesio, o ji buvo tokia susimąsčiusi, stovėjo lyg  užtikrinta, kad nebėra ko stengtis, jei pas ją atvažiavo“.

Gyvūnų pas mus tikrai netrūksta: namų karalienė katė visai nekilmingu vardu Kysa, kiemo sargienė Dora, kuri vieniems panaši į Kaukazo aviganę, o kitiems į didelę avį. Taip pat triukšmadarės papūgos ir akvariumas su visa nesuskaičiuojama galybe žuveliokų. Visai neplanavome šį gausų būrį papildyti, bet taip jau nutiko…

Vieną dieną su vaikais nutarėme užsukti pasižiūrėti, kaip prieglaudoje „Penkta koja“ gyvena šuneliai. Gal būtume pasisiūlę kuo nors padėti, tačiau vos išlipus iš mašinos dingtelėjo mintis, kad geriausia pagalba būtų bent vieną globotinį pasiimti kartu su savimi. Ši mintis „šeimos taryboje“ buvo neapsvarstyta, bet man užsiminus, kad galėtumėme pabandyti parsivežti vieną šuniuką namo, mano berniukų akys tiesiog sužibo. Gal net labiau nei naują „Lego“ pažadėjus būčiau.

Kodėl išsirinkau Taškę (taip ją vadino prieglaudoje)? Vos priėjus prie narvų, visi ciuckiai ėmė cypauti, šokinėti, inkšti, maldauti bent lašelio dėmesio, o ji buvo tokia susimąsčiusi, stovėjo lyg  užtikrinta, kad nebėra ko stengtis, jei pas ją atvažiavo. Susitarėme, kad pasiimsime ją su sąlyga, kad iškilus nesklandumams namuose, Taškei teks grįžti atgal. Juk buvo nežinia kaip ta didžiulė kompanija priims naują draugę.  Ogi priėmė… Nors Kysa, tiesą pasakius, iki šiol meile šunims nespinduliuoja. Kai labai skanūs pietūs, galima ir iš vienos lėkštės pavalgyti, tačiau žaisti kartu, tai jau atleiskite, šitaip žemai nusileisti nevalia. Todėl, kai Taškutė užsimano pažaisti gaudynes, katė atsisukusi greitai paaiškina mandagumo taisykles. Suprantamu būdu paaiškina – ketera pašiaušta, letena pakelta, kartais ir sušnypšti tenka. O štai su Dora – kitas reikalas. Gaudynės ir ristynės vyksta tol, kol abi seilėtos ir lekuodamos nutaria prigulti ant pievelės.

Taškės sugadintų daiktų sąrašas būtų netrumpas, bet turbūt labiausiai buvau supykusi už žaliuzes, kai iš ilgesio užsirioglinusi ant palangės šunelė jas nusitraukusi sugriaužė. Dar baisiai bariausi ir dėsčiau sveikos mitybos taisykles, kai grįžusi pamačiau ant žemės gurmaniško šokolado rinkinio popierėlius – šokolado jau nebuvo nė kvapo. Ir neaiškinkite, kad šokoladas šunims nesveika. Jis ir buvo paslėptas aukštai ant lentynos. Nuo šiol šokoladas namuose laikomas tik ant šaldytuvo – ten užlipti neįmanoma. Batų Taškė sugriaužė nedaug, jei skaičiuosime vienetais. Ji kažkodėl sugadino tik po vieną batą iš poros, taigi galima būtų pridėti ir išmestus likusius vienišius. Užtat kokia dabar tvarka   namuose – visas apavas saugiai tūno batų dėžėje. Ir šiaip viskas savo vietose – tada ramu, kad grįžę nerasime ant kilimo nei saldainių popierėlių, nei batraiščių, nei nosinių. Tik televizorių kartais randame įjungtą, jei distancinis ant stalo lieka. Tinka bet kuris kanalas – vis ne taip liūdna šeimininkų laukti.

Į mokyklą Taškutės neleidome, nutarėme, kad ir be aukštojo mokslo diplomo labai geras šuo. Patys išmokėme duoti labas, o talentas „tarnauti“, matyt, įgimtas – kokį skanesnį kąsnį užuodusi gali ilgiausiai sėdėti ir gailiomis akimis spoksoti. Dar taip nebuvo, kad atsilaikytume ir  skanumynas nenukristų ant žemės. Meluoju – skanumynai žemės nepasiekia, jie mitriai pagaunami pakeliui. Meilumo mokytis irgi nereikia – vos supratusi, kad galima, ropščiasi ant kelių ir bando kaip katė įsitaisyti. Kai kalbu taškė mane supranta, ypač žodžius „prašyk“ ir „eisim į lauką“. Lauke vien pramogos – bėgiojimas paskui šaką ar obuolį, vabalų gaudymas, kvapų šniukštinėjimas, žolynų ragavimas ir pagaliau pasivoliojimas pievoje. Komanda „pas mane“ – šventas reikalas. Vaikų dar galima neskubėti klausyti, bet šeimininkai – dievai. Ypač kai „dievai“ namo pareina – atrodo, kad pasiilgusi iš savo juodai taškuoto kailio išsiners.

Didysis sargas – mūsų kiemo šuo Dora, bet ir Taškė neatsilieka. Jei šiaip vampteli, vadinasi, kaimynas praėjo, jei piktai skalija ir bėgioja prie kiekvieno lango – labai  nemylimas kaimynas (yra toks vienas) praėjo, jei kiauksi ir trepsi prie durų – turime svečių. Sykį ir naktį pažadino, kai visai nelauktų svečių į kiemą užklydo, o jie tikrai nebūtų mandagiai pasibeldę.

Pasakoti būtų galima be galo, bet svarbiausia, kad ta perkarusi vargšiukė taškuotomis kojomis ir pabrukta uodega dabar yra linksma ir patenkinta gyvenimu. Tiesa, dvi svajonės dar neišsipildė – su kate taip ir nepažaidė gaudynių, o šeimininkė nepasikvietė į lovą miegoti. Kol kas tenka įsitaisyti ant fotelio, bet tai irgi ne blogiausias variantas. Tiesa, yra dar viena svajonė. Gal birželio 20 d. švenčiant „globadienį“, nes gimtadienis visai nežinomas, kas nors atneš bent gabalėlį to gurmaniško šokolado… Globadienis dar tik antrasis, tad vilties yra…

Fotografė Rūta Karčiauskaitė