“Laikas ėjo, o mažieji draugai vis labiau augo ir okupavo ne tik namus, bet ir mūsų širdis.”

Pupa ir Žirnis į mūsų namus atkeliavo neplanuotai, nors tuo laikotarpiu ir svarstėme su vyru įsigyti šunį. Istorija prasidėjo daugiau kaip prieš du metus, kai Facebook‘e akis užkliuvo už pagalbos prašymo, kuriame ieškojo laikinos globos dviems mažuliukams šuniukams. Pasitarę su vyru nusprendėme atsiliepti į šį skelbimą ir, jei dar reikalinga pagalba, ją suteikti.

Taigi tai pačiai dienai besibaigiant stovėjau prie namų su dėže rankose, kurioje pūpsojo du apie mėnesio laiko kleckai. Sužinojau tik tiek , kad šios dvi gyvybės buvo rastos miške ir gero žmogaus atgabentos į prieglaudą. Buvo greitai suorganizuota laikina globa pas žmones, iš kurių aš ir perėmiau mažylius.

Vienas iš mažylių buvo juodas su rudomis letenėlėmis – berniukas, kita šviesiai ruda – mergaitė. Suradome kampą savo namuose šiems mažyliams ir nusiteikėme, kad ateinantis mėnesis bus įdomus tol, kol paruošime juos tikriesiems namams. Tuo metu net minties nebuvo kilusios, kad tai ir bus jų galinė stotelė, kad tas kampas mūsų namuose jiems ir liks.

Mėnesis greitai pralėkė. Tas laikotarpis buvo užpildytas gyvybe, atrodo, šuniukai tik du, o namuose žaidimai, grumtynės, siautuliai, praktiškai nereikėjo nei televizijos, nes negalėjai atitraukti žvilgsnio ir šypsenos į juodu bežiūrėdamas. Mažyliai paūgėjo, sustiprėjo, gavo visas reikiamas procedūras ir jau buvo pasiruošę dairytis namų. Ir tuo laiku buvo iškeltas klausimas mūsų namuose: gal pasiliekame vieną?  Prieštaraujančių nebuvo, todėl buvo iškeltas kitas klausimas – kurį pasiliekame? Kadangi šuniukai buvo skirtingi tiek išvaizda, tiek beatsiskleidžiančiu charakteriu, apsispręsti buvo labai sunku. Aš nusprendžiau, kad geriau būtų pasilikti berniuką, kuris buvo kaip gyvas sidabras, visur jo pilna, visur sukasi kaip vijurkas, perspektyvus pasivaikščiojimų ir žaidimų draugas, todėl tvirtai žinojau, kad tai mano šuo. Tuo tarpu vyras buvo už mergaitę – ramesnę, švelnesnę, potencialią lovos ir pagulinėjimų draugę. Ir šis klausimas liko atviras mūsų namuose, nes nei vienas nenorėjo nusileisti. Tuo tarpu šuniukai ir toliau siaubė namus. Klausimo neišsprendę, ieškojome kompromiso ir buvo iškeltas dar vienas pasiūlymas: gal pasiliekame abu? Ir pradėjome svarstyti, kokie sunkumai užkluptų auginant du, o ne vieną šunį, kokios mūsų galimybės. Ir kuo ilgiau svarstėme, tuo daugiau radome pliusų, o ne minusų (o gal minusų per daug ir neieškojome). Laikas ėjo, o mažieji draugai vis labiau augo ir okupavo ne tik namus, bet ir mūsų širdis. Buvo baisu galvoti, kad kuris nors paklius pas neatsakingus žmones, kad nemylės jų taip, kaip mes spėjome pamilti, kad taip nesirūpins, kad neskirs tiek laiko, kiek jiems reikia, kad tas pasirinkimas bus kaip nuosprendis vienam iš šuniukų. Taigi buvo priimtas sprendimas: pasiliekame ABU.

Pavadinome Žirniu ir Pupa, norėjosi, kad gražiai skambėtų, o jiems ir tiko šie vardai. Taigi tęsėme savo draugystę su šuniukais, bet jau kitaip žvelgdami į juos, žvelgdami kaip į šeimos narius, ir buvo ramu ir gera, kad suradome jiems gerus namus.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė