“Tai jie mus išgelbėja, tai jie mūsų dienas nuspalvina visomis spalvomis, tai jie mus guodžia, kai liūdime, ir džiaugiasi kartu, tai jie eina koja kojon su mumis per gyvenimą.”

Atsimenu, buvo 2013 metų pavasaris. Sedėjome su draugėmis prie Vilnelės ir ten su šeimininkais lakstė du šuniukai. Vieno vardas buvo Igoris, kito Kęstas. Sužavėta jų vardų, tada nusprendžiau ir pasakiau, kad kai aš pasiimsiu šunį iš prieglaudos, pavadinsiu Olga.

Praėjo 2 metai, močiutė atsigulė į patalą ir jau visi žinojome, kad nedaug liko. Vieną rytą atsikėliau ir buvo nepaprastai liūdna, pajaučiau, kad močiutei išėjus nebeturėsiu, kuo rūpintis, pasijutau nežmoniškai vieniša. Apsirengiau ir išėjau į “Akropolį”. Eidama žinojau, kad grįšiu ne viena, kad kažką išgelbėsiu ir kažkam atiduosiu visą save, rūpinsiuosi ir mylėsiu. Gulėjo ji po kėde, tokia maža, be galo baikšti, susirangiusi į kamuoliuką. Jai buvo vos  3 mėnesiai, o 2 iš jų ji praleido prieglaudoje. Eilinė istorija: kalytė atsivedė šuniukų, o žmonėms, aišku, netikėtai, teko išvažiuoti į užsienį. Kitoms dviems mažylėms pasisekė anksčiau ir jos greičiau rado savo namus, o Florida ne. Tokį vardą jai davė savanoriai.

Aš pažiūrėjau į ją ir išvydau savąją Olgą. Nėjo ji pas mane, atrodė, lyg galvotų: “Man nieko nereikia, aš pratupėsiu čia ir kaip nors pasirūpinsiu pati savimi.” Bandžiau paimti į rankas, tačiau ji muistėsi ir bandė pasprukti. Paklausiau, kada kalytė gimė, ir sužinojau, kad kovą – kaip ir aš. Tada pasakiau, kad eisiu nupirkti visko, ko jai reikia, ir važiuosime namo. Iškentėme nemalonų pirmąjį pasivažinėjimą taksi ir štai mes jau namie. Nepraėjo nei pora valandų ir turėjau uodegą visam likusiam nuostabiam laikui drauge. Kol mažylė augo, netekau daug batų, jau nekalbu apie atviručių kolekciją, kuri buvo iškabinta ant sienos ir stebuklingai pavirto į skutelius ant lovos, keletą muzikinių dėžučių, lovos čiužinį  ir visa kita. Bet juk aš pati kalta. “Ne vietoje palikai”, – man kaskart kartodavo mama. Tačiau visa tai buvo kompensuojama begaline laime.

O ir dabar, kol rašau, Olga sėdi, žiūri pro langą ir burbuliuoja ant kiekvieno, kuris praeina pro šalį, nes jis, matai, drumsčia šeimininkės ramybę. Ryte niekad nepramiegu darbo, nes net jei ir žadintuvą išjungiu, ji nuo manęs nutempia antklodę ar išbučiuoja visą veidą. Kai grįžtu namo, Olga iš džiaugsmo šokinėja ir inkščia. Mes galvojame, kad tai mes juos išgelbėjame, kai paimame vargšus iš prieglaudos, bet tai ne visai tiesa… Tai jie mus išgelbėja, tai jie mūsų dienas nuspalvina visomis spalvomis, tai jie mus guodžia, kai liūdime, ir džiaugiasi kartu, tai jie eina koja kojon su mumis per gyvenimą. Juk jie vieninteliai padarėliai, kurie visada tave mylės labiau už save.

Ačiū tau, Olga, už begalinę meilę: myliu tave iki mėnulio ir atgal.

Vieną sekmadienį išėjome pasivaikščioti su Olga į Vingio parką. Užsukome į kavinukę pasedėti ir ten mus pasitiko mažas šuniukas vardu Spurga. Negalėjome atsigėrėti tuo nuostabiu vaizdu, kaip Olga žaidė su Spurga. Iškart abu nusprendėme, kad Olgai reikia draugo šuniuko. Aš susiskambinau su Tautmilės prieglaudėle ir pasakiau, kad tuojau pat atvažiuojame. Atvykę pamatėme Sonią (toks jos dabartinis vardas). Sakė, kad ją kaip tik šiandien buvo grąžinę šeimininkai, kurie palaikė ją vos savaitę, nes ji apsirgo. O mes nemirktėlėję sutikome ją pasiimti. Dabar gydomės nuo bronchito, leidžiame vaistus ir važinėjame pas veterinarą kiekvieną savaitę. Tokia neapsakoma laimė, kai namuose siaučia du šuniukai, jos viena kitą jau labai pamilo.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografe Greta Kniežaitė – Novikovienė