Iki 2010 metų ši miela katė gyveno vieno Vilniaus prekybos centro antrame aukšte įsikūrusiuose „SOS gyvūnų“ globos namuose kartu su daugeliu likimo brolių ir seserų. Žinoma, jie buvo atvežami tikintis, kad atsiras žmonių, kurie pastebės skvarbiomis akimis į tolį žiūrinčius ir užtarimo laukiančius „prekybcentrio antro aukšto“ gyventojus.

Tokią rainą gyventoją mes pastebėjome vieną sekmadienio vakarą. Iš pradžių lyg ir nedrįsome kalbėtis su darbuotoja ir kalbinti šios nuolat miegančios, mažai emocijų rodančios, todėl principingai ir išdidžiai atrodančios rainos gyventojos.

Po kelių savaitgalinių vizitų radome bendrą kompromisą – reikia ryžtis. Pasiryžome. Pradžioje galvojome, kad sunkiausias etapas jau praeityje. Tačiau anaiptol taip nebuvo. Prieglaudos darbuotoja pasiūlė kartu susipažinti su lūšies spalvos kate, kuri nei savo charakteriu, nei elgesiu, nei žvilgsniu į šį gyvūną nebuvo panaši. Katė visąlaik miegojo, skirtingai nei daugelis ten buvusių globotinių. Sunku buvo išprašyti šią „lūšį“ iš tamsaus miegojimui skirto namelio. Jos akys tada buvo didelės, vyzdžiai platūs, tačiau nei vieno įdrėskimo ar pikto šnypštimo. Kažkaip pasisekė. Tačiau tai tik pradžia, juk reikėjo kažkaip nusigabenti šią, atrodo, su mumis susidraugavusią, rainę iki automobilio. O situacija buvo tokia – kol nešėmės, ji parodė tokį skardų savo sopraną, kad jis nustelbė tame prekybos centre skambančią muziką ir labai atkreipė visų celofaniniais maišiukais apsiginklavusių ir pirkinių prisidėjusių asmenų dėmesį. Tai buvo smagu  – nedažnai juk pavyksta garbė pasivaikščioti su skambia operos soliste ir atsidurti viso prekybos centro lankytojų dėmesio taikinyje.

Grįžome į namus, kuriuose ši „dainininkė“ jau gyvena 4 metus. Paleidus iš rankų nereikėjo nieko sakyti ir mąstyti apie tai, kokį gi vardą reikėtų sugalvoti. Blykst, blykst…ir dingo viename iš kambarių. Aišku: naujas vardas – Blizgė.

Blizgės gyvenimas klojasi puikiai, tik jai sunku kartas nuo karto, nes pavargsta per dienas nuo miego ištiestomis kojomis ir pilveliu aukštyn. Suvokėme, kad ji prieš patekdama į gyvūnų prieglaudą turėjo liūdną ir pilną išgąsčio gyvenimą. Dar ir dabar daug ko bijo ir reaguoja į kiekvieną krustelėjimą. Kita vertus, dažniausiai baimė pasibaigia tada, kai grįžtame po darbų. Jau už durų girdisi pasisveikinimo serenados. Pradarius duris – sublizga didelės, katiniškos akys ir klausiamai užsirietusi uodega: „Tai kur jūs buvote“? Atsakymų dažniausiai nėra kada pateikti, nes pirmas veiksmas – šuolis ant kelių ir visos dienos nudirbtų darbelių namuose raportavimas, palydint jį garsu „miau“, bei rainos uodegos pavirpinimas. O šiaip visi santykiai būna išsiaiškinami tada, kai pasigirsta šaldytuvo durų atidarymo garsas. Tada atsiranda užtikrintumas, ryžtas ir drąsa.

Išskirtinis Blizgės bruožas – švelnumas ir inteligentiškumas. Niekada nebuvo įkandusi, įdrėskusi ar pavartojusi kokią kitą savo gynybinę priemonę. Žiūrint į akis matosi, kad supranta, kas norima jai pasakyti. O jei kartais niekas nenori kalbėti – prakalbina ji. Dažniausiai jos užduodamas klausimas skamba taip: „Miau?“ Ir mes vis dar galvojame, ką į šį klausimą reikia atsakyti? Atsakymas „miau“ –  netinka. Neblogai skamba apsikabinimas, nešiojimas rankose, pasibučiavimas ir svarbiausia – praveriamo šaldytuvo durų garsas.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Greta Kniežaitė