„…šitas pūkuotas padaras tapo nepamainomu šeimos nariu.“

Prieš trejus metus pradėjom mąstyti, kad norisi šuns namuose. Nuo seno žavėjo šiauriniai šunys, tai susiplanavom pasidairyti po prieglaudas po Naujų metų, nes visgi toks šuo – rimta atsakomybė. Planus rudens pabaigoje staiga pakeitė prieglaudos skelbimas su Kiora: pakerėjo jos rimtumas ir išvaizda. Dar ir liūdnas žvilgsnis neleido prieglaudoj palikti ilgam, bet, kaip vėliau paaiškėjo, liūdnas žvilgsnis yra aktorinių gebėjimų dalis.

Prie namų, kaip savos erdvės, Kiora priprato greitai, tik su svečiais sunkiau buvo – kurį laiką nuo svečių slėpdavosi po stalu, paskui slėpdavosi, jei svečių būdavo daugiau nei vienas… Dabar nepažįstamiems svečiams galima ir „au“ pasakyti, nors užtenka vieno skanuko, kad kiekvienas taptų nauju geriausiu draugu. Tada jau bandomos ribos, kiek įžūliai galima iš šito žmogaus maistą terorizuoti. Nesikuklina to daryti ir gyvūnų prekių parduotuvėse, ir visur kitur, kur apsilanko.

Iš pradžių lauke Kiora net vieną žmogų stotelėje ratu apeidinėdavo, bet pamažu įsidrąsino: dabar išsigąsta tik tada, jei žmonių per daug. Netgi jau keliuose muzikos festivaliuose apsilankė, nuo žmonių dėmesio pavargdavo ir nesikuklino kartą suvaidinti, kad susižeidė, kad tik į palapinę miegot eitų (susižeidus nebuvo). Gauti daug dėmesio iš nevalgančių nelabai mėgsta, būti glostoma irgi nepernelyg (kai nori, pati ateina pasiimti paglostymo ir pakasymo), bet su žmonėmis sugeba bendrauti draugiškai, nors ir atsargiai. Netgi su mažais vaikais. Nors dėmesio dažnai neprašo, namuose dažnai įsitaiso arti dirbančių ar šiaip laiką leidžiančių šeimos narių, tiesiog kad būtų šalia.

Apskritai, Kiora su žmonėmis draugiška ir nerodo jokios agresijos, net gąsdinama daugiausia tik paloja. Ir namų neniokoja, jei tenka ilgiau vienai pabūti. Tik maistą vagia iš visur, kur sugeba pasiekti – o pasiekti sugeba daug daugiau, nei atrodytų! Yra tapusi ir „brangiąja“ tiesiogine prasme, kai prisirijo, ko nereikia, ir vidury nakties keliavom pas veterinarus.

Maistas – Kioros gyvenimo centras. Vardu prisišaukti dažniausiai neįmanoma, bet šaldytuvo ar maisto pakuotės garsai veikia kaip stebuklas. Jei tai vištiena ar sūris, Kiorai kantrybės užtenka neilgam – paskubomis parodžiusi viską, ką išmoko daryti pagal komandą, greitai pradėda įsakmiai reikalauti. Žmonės, turintys maisto, greitai tampa geriausiais draugais, o iš kur maistas atsirado, įsimenama kuo puikiausiai ir ilgam – rankinės ir maišai būna apšniukštinėjami ir apuostomi.

Per tris metus iš bailiukės, kuri cypė ir spruko užpuolus mažam šuniukui, Kiora pavirto į rajono viršininkę: aiškina visiems ir niekam nenori nusileisti, tokia vietinės šunų aikštelės mamytė -prižiūrėtoja. Dabar auklėja jaunąją kartą (jau ne pirmą), kad aikštelėje bėgioti NEGALIMA.

Praėjus jau trims metams, sunku ir įsivaizduoti gyvenimą be ilgų pasivaikščiojimų, apsimestinai liūdno ir alkano žvilgsnio, įsakmios letenos ant kelio, aprėkimo grįžus ir pūkų visur namuose – šitas pūkuotas padaras tapo nepamainomu šeimos nariu.

Kioros gyvenimo epizodų galima pamatyti „Instagram“ @haskamute

Foto Greta Kniežaitė  –  Novikovienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė