“Po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių.”

Puma – tai turėjo būti mopsas vienai nakčiai… Bet nebuvo. Esu “DogSpoto” šeimos narė ir stebiu visą veiklą, tad tą spalio 13-osios dieną pamačiusi, kad pasiklydusiam mopsui reikia globos nakčiai, net nedvejojau. Susisiekiau su Indre ir laukiau skambučio. Sulaukiau ne taip greitai, kaip tikėjausi, o su skambučiu sulaukiau ir staigmenos. Mopsui globos nebereikėjo, bet atsirado skubus atvejis su dviem prancūzaitėmis iš Šakių daugyklos. Ilgai svarstyti neteko, tai buvo spontaniškas sprendimas – taip, padėsiu, rasiu šiltą kampą mažylei.

Man buvo vienas esminis kriterijus – kad šuniukas būtų draugiškas kitų atžvilgiu, kadangi turiu dvi kalytes, kurios į kompaniją be problemų priima kitą gyventoją. Taigi nebuvo laiko pažintims. Pumytę gavau tiesiai iš mašinos į rankas. Kas įvyko, nesupratau nei aš, nei ji. Tik po pusvalandžio namuose supratau, kad turiu laukinuką, ką tik ištrauktą iš narvo ir bijantį visko ir visų. Tą vakarą neįsivaizdavau, kada ir kokiu būdu galėsiu prie jos prieiti. Ji ir norėjo, ir bijojo. Tiesa, su mano kalytėmis visai nekonfliktavo, bet žmogus jai buvo baubas. Suprasdama, kad ji bijo labiau nei aš, bandžiau visais būdais pelnyti pasitikėjimą. Tik sunkiai sekėsi, juk nuvilti paprasčiau nei užsitarnauti pasitikėjimą.

Tačiau po 5 valandų lojimo, puolimo ir nesutramdomos neapykantos žmogui ji priėjo. Priėjo ir užmigo man ant kelių. Tada buvau laimingiausia, kokia tik galėjau būti. Gavusi pasitikėjimą to, kuris nebeturėjo pasitikėti žmogumi. Bet ji tai padarė,  jaučiausi ypatinga. Nuo tos dienos ryšys nenumaldomai augo. Dabar mes pusę metų drauge, aš pagaliau matau, kaip šuniukas atsipalaiduoja, ir nepaisant to, kad yra 3 ar daugiau metų amžiaus, elgiasi kaip mažas šunytis. Ji dūksta, kvailioja, tik dabar išgyvena vaikystę, kurios neturėjo.

Džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija kaip “DogSpotas”. Pakartosiu Indrės žodžius: “Galbūt daugelis gali turėti šunį, bet ne kiekvienas iš “DogSpoto”…” Jie yra kitokie, bet su didelėmis širdelėmis, kurioms reikia meilės. Ir džiaugiuosi už tuos, kurie ištraukė laimingą bilietą ir gavo gyvenimą, kurio nusipelno kiekvienas. Galima rašyti daug ir dar daugiau, bet nepatyrę to, ką suteikia išgelbėtas augintinis, vargu, ar suprasite, tai žodžiais neapsakoma…

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė