Kaunas

“Kaip ir kiekvienoje šeimoje yra visko – mes susipykstame, mes susitaikome, mes tinginiaujame, mes einame į žygius, mes liūdime, mes džiaugiamės kartu.”

Mūsų su Pupa iš VšĮ „Penkta koja“ istorija tęsiasi jau daugiau nei 7 metus.  Aš visą gyvenimą norėjau šuniuko, bet, kaip ir daugeliu atvejų, tėvai abejojo vaiko galimybėmis prižiūrėti augintinį. Mano ilgametė svajonė išsipildė tik tada, kai pati įsikėliau gyvent į savo pirmuosius namus. Iki to laiko kartas nuo karto peržvelgdavau prieglaudų skelbimus. Neturėjau jokio konkretaus tikslo, kaip būsimasis augintinis turėtų atrodyti ar kokiai veislei priklausyti. Ieškojau intuityviai. Pamačiusi Pupos ir jos sesyčių nuotrauką iškart paskambinau ir nuvažiavau susipažinti. Vietoje nekilo abejonių, jog ši 3 mėnesių pasiutusi kalytė ir bus ta vienintelė.

Pirmoji mūsų diena buvo ypatinga, nes tuomet prasidėjo mano naujas suaugusio, jau ne tik už save atsakingo, žmogaus gyvenimo etapas. Ir šioje vietoje istoriją norėčiau pakreipti kiek kita, galbūt mažiau įprasta linkme. Draugystės pradžia buvo graži ir romantiška, kaip ir daugeliu atveju, bet paskui prasidėjo tikras gyvenimas. O jame buvo visko. Nemokėdami tinkamai elgtis su šunimi mes padarėme nemažai auklėjimo klaidų, kas lėmė šuns nerimą ir lojimą. Ne iš karto suvokėme, kad su šunimi reikia dirbti ir daug, o jei tam pats neturi supratimo, nebijoti kreiptis pagalbos dresūros klausimais. Džiaugiuosi, kad po truputį atsikratoma tos minties, kad dresūra tai tik kilmingiems parodiniams ar tarnybiniams šunims. Ir nors mes su Pupa atkeliavome gana vėlai, kai jai buvo ~2,5 m., Pupa, sakyčiau, buvo vienas imliausių mokymams šunų. Pabaigę pozityvios dresūros kursą išlaikėme paklusnumo egzaminus ir gavome diplomą!

Šiandien gyvenimas teka įprastu ritmu. Kaip ir kiekvienoje šeimoje yra visko – mes susipykstame, mes susitaikome, mes tinginiaujame, mes einame į žygius, mes liūdime, mes džiaugiamės kartu. Ir po visos tos sunkios pradžios aš labai džiaugiuos, kad turiu ją. Nes už tai man buvo atlyginta pačia gražiausia ištikimos draugystės forma. Todėl skatinu rinktis gyvūnus labai atsakingai, neimpulsyviai ir nepasiduoti akimirkos silpnumui. O jei kas ir nesiseks ar atsiras nusivylimų, svarbiausia neprarasti ryžto ir judėti kartu.

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

“Nepaisant Nikos išdaigų, ji puikiai moka paguosti, kai liūdna, padeda galvą ant kelių ir liūdi kartu.”

„Penktos kojos“ puslapyje pastebėjau du mažulyčius šuniukus ir su vyru nusprendėme nuvykti į šią prieglaudą. Mus supažindino su daugybe šuniukų, taip pat ir su tais dviem pastebėtais mažyliais. Viena jų pati atėjo prie vyro ir prisiglaudė. Taip Nika pati išsirinko mus. Tuo metu jai tebuvo 1,5 mėnesio. Vardą rinkome kartu su vyru, buvo tikrai daug variantų, tačiau man tiesiog lipo Nika. Aš ją ėmiau taip vadinti, tai taip ir liko šis vardas. Nika nuo pat mažens buvo tikra išdykėlė, be galo meili, imli mokytis komandų, tad keletą jų pavyko išmokyti.

Didžiausia išdaiga, kurią mums iškrėtė Nika, tai kažkokiu būdu sugebėjo užsirakinti iš vidaus ir grįžę namo negalėjome įeiti. Teko nakvoti pas tėvus, kurie netoli gyvena, o ryte kviestis meistrą. Be to, Nika labai mėgsta ieškoti vabaliukų, tad kieme dažnai randame po naują duobutę. Nepaisant Nikos išdaigų, ji puikiai moka paguosti, kai liūdna, padeda galvą ant kelių ir liūdi kartu. Nika labai mėgsta būti glostoma, todėl dažnai ateina pas mus ir pati galvos mostu užmeta ranką ant savo kupros. Galime pasidžiaugti, kad ji leidžia naktimis miegoti, tačiau jei miegame ilgiau nei iki 8 val., ji mus žadina inkšdama. Su Nika kartu esame jau 2,5 metų ir vis labiau ją mylime!

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.”

 

Mūsų šunelio istorija tokia, kad jį atklydusį į garažų teritoriją rado kaimynė Elena. Tuo metu gyvenome nuomojamame bute ir jau turėjome du augintinius, o apie trečiąjį visiškai minčių nebuvo. Mintys sukosi tik apie ką tik atšoktas savo vestuves ir gyvenome tomis puikiomis nuotaikomis. Bet kaip šiandien pamenu, tai buvo 2016 metų rugsėjo 5 dienos vakaras, kai išėjusi pasivaikščioti su savo keturkoju draugu Pupsiu sutikau kaimynę. Kaimynė vedėsi į laputę panašų šuniuką. Liesutį, bet straksintį kaip spirgutį ir besiglaustantį jai prie kojų. Kokios šunelio išdykusiai mielos akys, tada pagalvojau. Sužinojau, kad jį prieš keletą dienų rado visą šlapią ir nežinia, kiek laiko badavusį (matėsi net šonkauliukai). Elena jį priglaudė, nors pati namuose augina katinus ir yra senyvo amžiaus. Kitą diena kartu su kaimyne pradėjome ieškoti šunelio šeimininkų, nes tokio grožio kažkas juk turi pasigesti. Po to važiavome  pas veterinarus patikrinti, ar turi mikroschemą. Deja, jos nebuvo. Šunelis apie 4 mėnesių laiko ir badavęs tikrai ne vieną dieną, gal savaitę, gal dvi. Veterinaras, kaip žinodamas, užklausė juokais: gal pasilikite jį sau? Ta mintis nuo pirmos dienos manęs neapleido, kad šis lapiukas visgi gyvens pas mus. Juk jei yra vietos ir maisto dviem, atsiras visko ir trečiam.  Taip po poros savaičių gyvenimo pas kaimynę Eleną, man gavus buto savininkų leidimą trečiam gyvūnui, padauža Hačis apsigyveno pas mus. Vyrui pamelavau, kad jis pas mus “laikinai”. ️ Žinojau, jog jam tereikia priprasti prie naujo gyventojo ir naujo šurmulio namuose. 

Pradžioje vardo jis neturėjo, tiesiog buvo Lapiukas. Kiemo vaikai žaisdami su juo šaukdavo Hačiko. Buvo juokinga, jis juk ne akita inu, o ir nepanašus. Taip iš Hačiko lapiukas tapo Hačiu. Tuo metu namuose karaliavo garbingo amžiaus šuo Pupsis (kuris taip pat buvo gatvinukas) ir jo užauginta geriausia draugė 3,5 metų katė Pūkė. Senolis jaunąjį gyventoją priėmė ramiai, bet parodė, jog namuose yra tam tikra tvarka ir hierarchija, kad yra žaidimų ir ramybės laikas. ️ Daug ko ir išmokė mažių. Gaila, kad senolio jau metai, kaip nebėra. O katė jį ir šiandien dar auklėja ir tik ji viena namuose karalienė. Nors, kai niekas nemato, kartu miega ir prausiasi.

 

 

Išdaigų begalė…  Pradedant nuo nugraužtų sienų, sėdėjimo su kate palubėje ant spinteliu, išrūšiuotų šiukšlių iki nežinia ko –  kiekvieną dieną staigmena. Dabar jau šiek tiek padauža surimtėjo, bet niekada negali žinoti, kas slypi jo mintyse. Be galo meilus mūsų Hačis. Be jo niekada niekas nevyksta, viską reikia žinoti, matyti ir užuosti.  Miegas? Koks miegas jei po antklode nešildo kojų Hačis?  O į pastiprinimą visada ateina katė.  Bandėme mokytis miegoti guolyje, bet nieko iš to neišėjo. Jei Pūkė ant lovos, vadinasi, ten ir Hačis. Kitaip niekaip, turi vyrauti lygybė. 

 

Jau treti metai, kaip Hačis gyvena su mumis. Niekada, kad ir ką būtų iškrėtęs, nesame pasigailėje, jog jį paėmėme. Jis kaip dovana vestuvių proga. ️Praskaidrina kiekvieną dieną savo buvimu šalia. Kartu ir sportuojame, ir keliaujame, ir daug daug visko veikiame. Žodžiu, pas mus tikrai nebūna liūdna, o jei kam liūdna, tuoj atbėga Hačis.

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta.”

 

Pažintį su savo namų juoduliukais pradėjome VšĮ „Katino svajonė“ 2017 m. liepos 31 d. Kitą dieną po to, kai atsikraustėme į naujai suremontuotus namus. Įsivaizduojate, kaip stipriai jų norėjome? Tada jos abi buvo maždaug trijų-keturių mėnesių. Norėjome iškart įsikatinti dvi kates. Priežastys labai paprastos. Priežiūros atžvilgiu viskas lygiai taip pat, lyg augintum vieną. O meilės ir džiaugsmo – dvigubai daugiau. Be to, patiems gyvūnams su kompanija daug smagiau.

 

Šios prieglaudos šūkis – ir katinas turi svajonę. O šios dvi mažylės – mūsų išsipildžiusios svajonės. Svajonė Nr. 1 – „baltaletkė“ ir baltaūsė Domicelė (globėjų vadinta Pipse ir turėjusi paslaptingą draugą Keksą, apie kurį ligi šiol nieko nepavyko išsiaiškinti). Katėms pavydą turėtų kelti išskirtiniai Domicelės ūsai, o merginoms – jos elegancija. Domicelė prižiūri visus namų ruošos darbus (siurbimas, valymas, pomidorų nokinimas ir kt.), yra labai protinga, savarankiška, grakšti ir visuomet išlaikanti pagarbų atstumą dama (iš to damiškumo ir kilo jos vardas). Tai reiškia išskirtines artumo formas, pavyzdžiui, kai glostai, dažniausiai atsistoja ir minko letenėlėmis pagrindą, sukinėjasi ratu, galiausiai įsispraudžia į kampą ir visaip raitosi. Nors ant rankų būti nemėgsta, malonę mums suteikia tiesiog visuomet būdama šalia.

 

Svajonė Nr. 2 – visiškai juodo kailiuko Mikė (a. k. a. Pūkuotukas, Mikelandželas, Meškatronas, Micičius ir kt.). Mikė savo liūdną patirtį (rasta Kleboniškio miške drauge su dar trimis sesutėmis) sugebėjo apversti aukštyn kojomis ir dabar yra pati energingiausia ir labiausiai išdykusi katė visame Kaune. Išdykusi reiškia: norinti užlipti ant aukščiausio namų taško, norinti visko paragauti, pavyzdžiui, nerti tiesiai į blynams paruoštus miltus, atsikąsti anakardžio riešuto ar nugvelbti avokadą, liežuviu padėti išvalyti aptaškytą viryklę. Norinti viską pamatyti, padraskyti, paminkyti. Nors kartais sudėtinga kovoti su karštligiškais Mikės norais, viską atperka begalinis jos linksmumas, meilumas ir draugiškumas. Ir tai dar ne viskas – yra ir rimtoji Mikės pusė. Būtent ji man padėjo parašyti disertaciją – palaikė įsitaisiusi ant krūvos knygų ir iš nuobodulio užmigdavo ant kompiuterio klaviatūros…

Dabar savo dienas mūsų juoduliukai dažniausiai leidžia ant rūbų džiovyklės – tai jų dienos miego, tinginiavimo, filosofavimo ar įtempto varnų stebėjimo vieta. Katės neleidžia džiovyklės sulankstyti ir paslėpti spintoje, net jei visi drabužiai išdžiūvę ir lauki svečių. Kartą Domicelė ant džiovyklės pabandė užšokti per lango stiklą – vasarą ją laikome balkone ir taip, matyt, sukeliame murklėms rūpestį. Mes tik pasijuokėme, kad gerai išsivalėme langus… Draugystės pradžioje su savo katėmis turėjome mažų rūpestėlių: Mikė nežinojo, kad reikia praustis, ir Domicelei teko mokyti ją katiniškos švaros, gydėmės ausytes, akytes, sukandę dantis iškentėme skiepus. Tačiau visa tai – niekis, palyginus su meilės ir džiaugsmo kiekiu, kurį mums suteikia šios dvi katytės, mūsų draugės ir šeimos narės.

 

Abu užaugome su katinais ir būtų sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be gyvūnų. Esame iš tų, kurie sunkokai supranta tokias sąvokas kaip „veislinis šuniukas“, „šiai veislei būdinga…“, „parduodami kilmingi bengalų kačiukai…“ ir pan. Iškart keliavome į prieglaudą, nes manome, kad pasaulis ir taip jau pilnas benamių ir meilės nusipelniusių gyvūnų, kuriems visa tai galima suteikti. Žinoma, tai gili ir sudėtinga tema, bet, mūsų akimis, gyvūnas nėra daiktas, kurį išsirinktum (ir nusipirktum!) pagal sau patogius kriterijus. Tai gyvas, jaučiantis ir – vienas toks – draugas, ateinantis į tavo gyvenimą ilgam.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Kartu gyvename jau pusantrų metų, bendraujame labai draugiškai: kartais ir šaltibarščius iš vieno dubenėlio valgome, desertui palaižome ledus.”

Ilgą laiką internete vis matydavau liūdnas beglobių gyvūnų istorijas: vieną pikti šeimininkai išmetė iš namų, nes lojo ne laiku, kitas tiesiog tapo našta ir dėl to atsidūrė gatvėje. Tokios istorijos visada paliesdavo širdį ir priversdavo susimąstyti, kodėl žmonės taip elgiasi, kai jiems jie atiduoda visą savo širdį ir meilę. Deja, niekuo jiems padėti negalėjau, nors, jei būtų mano valia, pasiimčiau juos visus. Mama tuo metu sakė, kad gyvūno mums namie nereikia, kas jį prižiūrės, kas rūpinsis, o dar ir baldus apdraskys. Bet vieną dieną iš kompiuterio ekrano į mane pažvelgė dvi geltonos akys, didelės ir labai išraiškingos geltonos akys. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Katinuko istorija labai liūdna: jį pagavę vaikai surišo priekines letenėles viela, buvo žiema, letenėlės nušalo, o kai katinukas buvo surastas, dalis letenėlės buvo nupuvusi ir jos išgelbėti nepavyko.

Prieglaudos darbuotojai galvojo, kad niekas neims šlubo katinioko su liūdna gyvenimo istorija, visiems gi reikalingi sveiki ir energingi. Paskaičiau šią istoriją ir iškart supratau, kad šitas šlubius bus mano. Keista, bet mama taip pat greitai sutiko, tikriausiai ir ją sužavėjo tos ryškios geltonos akys. Nuvažiavus į prieglaudą nebuvo įmanoma nepastebėti šlubuojančio, bet labai draugiško ir su visais bendrauti norinčio Rainio. Po poros dienų tuo metu vadinamas Rainys Bekojis persikėlė gyventi su mumis jau Krebso vardu. Jau pirmą vakarą Krebsas išlindo iš po spintos trumpai pasiglostyti, susipažinti. Pirmą savaitę gyvenome sunkiai, nes letenėlę reikėjo tepti vaistais, o ši procedūra jam labai nepatiko. Po poros savaičių Krebsas visai priprato prie naujų namų ir, kaip dabar sakome, tapo namų princu. Kartu gyvename jau pusantrų metų, bendraujame labai draugiškai: kartais ir šaltibarščius iš vieno dubenėlio valgome, desertui palaižome ledus, o vakare bandome sutilpti siauroje lovoje (Krebsas visada pirmas užsiima poziciją viduryje lovos, o man jau lieka kraštelis). Nors dar kartais prisimenamas kaip Rainys Bekojis, Krebsas laksto kaip išprotėjęs, visur nori būti pirmas. Nors šlubavimas niekur nedingo, bet jis viską atperka savo žavesiu ir energija, o žaidimai yra mylimiausia Krebso veikla. Tikiuosi, su Krebsu gyvensime ir meile dalinsimės dar ilgai ir kad nauji namai padėjo jam užmiršti skausmą, patirtą praeityje.

Foto Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Per tuos vienerius metus, kol esame su Dobiu kartu, dauguma dalykų kardinaliai pasikeitė gerąja linkme – pradėjo labai sektis.”

Pirmą kartą Dobį pamačiau “Lesės” interneto puslapyje. Tai buvo istorija apie tai, kaip šalčiausiomis praėjusios žiemos dienomis, kažkas išmetė mažą kalytę su keliais ką tik gimusiais šuniukais į mišką sušalti. Tuo momentu aš nebuvau tikra, ar tikrai galiu laikyti šunį, mat tai didelė atsakomybė, šuo reikalauja daug dėmesio, o aš dirbdavau, kartais net po kelias pamainas operacinėje. Įsigyti šunį ruošiausi penkerius metus, bet visai atsitiktinai pamačiusi tą istoriją, peržiūrėjau savanorių kurtą filmuką apie juos ir pradėjau sekti šios plaukuotos šeimos istoriją. Vieną dieną jie ėmė kelti įrašus su kiekvienu atskirai. Pamačiau Dobį ir paaiškinimą, kodėl būtent Dobis, mat jis labai priminė elfą iš filmo „Haris Poteris“, nes jo ausys buvo lygiai taip pat nuvėpusios į šonus. Juokingiausia dalis ta, kad aprašyme buvo parašyta perfrazuota citata iš filmo: „…ar atsiras šeimininkas ir padovanos šuniukui kojinaitę, kad šuniukas būtų laisvas?…“. Paradoksas, kad megstamiausias Dobio užsiėmimas iki pat dabar yra būtent vogti kojines ir dabar visos kojinės namuose priklauso jam. Tada supratau iš karto – tai mano šuo ir jis ten kažkur narvelyje dabar manęs laukia, kol atvažiuosiu ir jį pasiimsiu. Nors, kaip minėjau, ruošiausi ir delsiau penkerius metus, šį kartą aš buvau garantuota, todėl iš karto ėmiau skambinti. Prieglauda neatidavė jo tol, kol nepaskiepijo, nesudavė visų vaistų dozių, kol nesučipavo. Labai žavėjausi tokiu atsakingu požiūriu. Tačiau buvau atėjusi jo aplankyti. Ta visa mažytė šeima gyveno viename narvelyje ir be paliovos dūko. Kai procedūros baigėsi, atvykau pagaliau jo pasiimti, savanoriai sunkiai skyrė juos –  visi mažyliai buvo labai panašūs. Bet aš iš karto atpažinau savo šunį. Kai pasiėmiau jį ant rankų, tai buvo viena nuostabiausių akimirkų – iš karto jį pamilau. Visas jo kūnelis be paliovos stipriai drebėjo, tačiau mažos uodegytės energingi judesiai išdavė viltį ir laimę.

Nežinau, ar tai mano savitaiga, ar sutapimas, tačiau nuo tos dienos mano gyvenimas ėmė smarkiai keistis, to visai nesitikėjau. Per tuos vienerius metus, kol esame su Dobiu kartu, dauguma dalykų kardinaliai pasikeitė gerąja linkme – pradėjo labai sektis. Matyt, todėl mėgstu Dobį dažniau vadinti ne vardu, o Dobilu. Jis – mano laimę nešantis keturlapis Dobilas. Jis – labai protingas šuniukas, kartais man atrodo, kad tuoj prakalbs. Vis dar bandau pripratinti miegoti savo namelyje, šalia mano lovos, tačiau gudrutis vis pergudrauja mane. Kol užmiegu, jis laikosi taisyklių ir miega savo namelyje, tačiau supratęs, kad užmigau, įsėlina po antklode ir ryte visada randu jį miegantį prie kojų.  Kartais naktį pasižadina ir pasiprašo į lauką, bet kai suprato, kad visada išėjimas į lauką, nakties metu pavyksta, pradėjo gudrauti – pasižadina, o kai atveriu miegamojo duris, tuomet skuodžia tiesiai į savo kaulų graužimo guolį, mat kartais naktį šuniukas išalksta, tai juk nemiegosi tuščiu skrandžiu, tiesa?

Jis viską moka pasakyti, turi aiškų charakterį, kurį parodo ne tik mums, bet ir kitiems šunims. Pastebėjome, kad Dobiui būtinas fizinis kontaktas, jis bent ausies krašteliu turi būtinai prie ko nors liestis. Neseniai atšventėme jo pirmąjį gimtadienį, dovanų gavo didelį žalią kiaulienos kumpį ir pagal užsakymą siūtą kėdutę, skirtą važinėti mašina. Dabar jis važinėja šalia manęs, šturmano vietoje, savo kėdutėje. O vasarą buvo nuvykęs net į Nidą, ten gyvenome specialiame, šunis priimančiame, viešbutyje. O kol ilgai dirbdavau ligoninėje, Dobis tikrai neliūdėdavo namie – lankė darželį. Kol gyvenome Vilniuje, lankydavome Inos šunų namus – darželį, kuriame nėra narvų, o visi šunys palaidi gyvenamajame name. Bijojau, kad narvai Dobilui gali priminti prieglaudą. Kol visą dieną su kitais šunimis dūkdavo ir eidavo maudytis į šalia darželio esantį tvenkinį, man auklytė siųsdavo nuotraukas ir filmukus, kaip jie išdykauja. Tiesa, darželyje neturėdavo apetito, taip ir nesupratau, ar dėl to, kad manęs nėra, ar jam maisto racionas neįtikdavo, mat prisipratinau, kad valgo tik sausą maistą ir kiekvieną vakarą gauna žalios mėsos ar žalią kaulą. Po kelių parų, kai jį pasiimdavau abu būdavome taip nuvargę, kad grįžę virsdavome tiesiai į lovą. Kai įtempta darbo savaitė baigiasi, savaitgaliais dažnai vykstame į kaimą, kur Dobis su savo dar penkiais draugais laksto palaidi visą savaitgalį ir vaiko vištas. Bendrai šeimoje iš viso yra šeši šunys. Viena jų – labai sena, net nežinome, kiek tiksliai jai metų, mat prieš 13 metų aš ją jau suaugusią, dar būdama vaikas, parsivedžiau namo tiesiai iš gatvės, o tėvams pagailo, taip ir pasilikome ją. Paskutinę jos vadą – 3 šuniukus – irgi pasilikome. Tik priglaudusi Dobį, supratau, kad mano gyvenime yra cikliškumas – kas 12 metų, būtent per šuns metus, aš vis išgelbsčiu po šunį. Štai tokį naują punktą ir įtraukiau į savo gyvenimo tikslų sąrašą. Todėl dar po dvylikos metų, aš labai tikiuosi, mes kartu su Dobilu priglausime dar vieną, naują šeimos narį.

 

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Gyvūnai man – kaip vaikai, kasdien džiaugiuosi matydama juos laimingus.”

 

Pirmąjį šuniuką Tebu išgelbėjome iš “Nuaro”. Su mažuoju sūnumi atvykę ieškoti naujo šeimos nario, radome jį įkalintą ankštame plastikiniame bokse. Atidarius bokso dureles sūnui į glėbį šoko mažas pūkuotukas, su uodega vizgindamas visą kūnelį. Skiepytis, ženklinti ir susimokėti “išpirkos” vykome į “Nuaro” gydyklą. Ten reikalavo 15 eurų grynais, o aš turėjau tik 10 ir mokėjimo kortelę. Darbuotojos stebėjosi, kaip galima grynais 15 eurų neturėti. Bediskutuojant šuniukas buvo paskiepytas gyva parvo viruso vakcina, paženklintas ir sutvarkyti visi dokumentai. Vos nuleidus ant žemės – šuniukas puolė į glėbį mažyliui. Tačiau tądien šuniuko mums vis tik nedavė, nes “vaikas šuniuką visai nutampys” ir svarbiausia – “grynų pinigų neturite, tai kaip gydysite, kai susirgs”… Kitą rytą, vykdant planą B, pabrangusį šuniuką nupirko pažįstama pedagogė už 20 eurų. Po savaitės šuniukas susirgo. Tris savaites kovojome su parvo virusu ir kakojimu kraujais, sumušdami visus veterinarui žinomus sirgimo rekordus. Tebu pasveikus, pradėjome lankyti šunų mokyklą, dalyvauti renginiuose. Vyresnysis sūnus su Tebu šunų parodoje “Mano namai – Tavo namai” tapo 3 vietos laimėtojais ištikimybės išbandymo rungtyje. Vos pusmečio sulaukęs šuniukas jau dalyvavo parodomosiose šunų mokyklos programose ir susitikimuose su vaikais, šią veiklą tęsia iki šiol. Kur tik nuvykstame, į stovyklas, išvykas, susibūrimus, Tebu yra vaikų žvaigždė ir numylėtinis.

Po pusmečio mūsų kompaniją papildė kačiukas, kurį netikėtai padovanojo moteris Laisvės alėjoje. Deja, netrukus kačiukas taip pat netikėtai mus paliko… Liūdėjome visi. Kačiuko skylę šeimoje užpildė Popkė – lietuviška trispalvė katytė. Jos pasiimti nuvykome trise – aš, mažylis ir Tebu. Skirtingai nei prieglaudoje, ją dovanojančių žmonių neišgąsdino nei vaikas, nei šuo, ir katytė apsigyveno pas mus. Popkė su Tebu tapo geriausiais draugais. Kartu miega, žaidžia, maistu ir skanumynais dalinasi. Niekuomet nesipyksta. Žiūrint į juos posakis “kaip šuo su kate” įgauna visai kitą prasmę. Popkė neretai mus pamalonina staigmenomis – pelėmis ir paukščiais.

Dar po kelių mėnesių radau į Tebu panašų šuniuką, dovanojamą kitame Lietuvos krašte. Gražuolio ilgiau nei mėnesį niekas neėmė, todėl vieną saulėtą žiemos dieną, palikę vaikus darželyje, su Tebu sukorėme šimtus kilometrų ir įsišuninome Sanį. Sanis – sargus šuo: dviračio, mašinos ir namų, jam esant, galima visai nerakinti. Sanis prikrečia daugybę šunybių – apgraužia batus, žaislus, daiktus, puola į gatvę, pamatęs kitoje kelio pusėje šunį. Jei ne šios ydos, Sanis būtų tikras šuo inteligentas: nepaprastai švarus, tvarkingas, nemėgsta purvo ir sušlapti.

Vasarą prie augintinių kolektyvo prisijungė Simas – baltapūkis zuikis albinosas, kurį perėmėme iš atsidžiaugusių šeimininkų. Skirtingai nuo istorijų su šunimis ir kate, kur buvome bene vieninteliai kandidatai į šeimininkus, šįkart teko laimėti zuikio norėtojų konkursą. Simas gyvena laisvai: vasarą – lauke, žiemą, jei labai šalta, namuose. Lauke turi dobiliukų pievą, daržą su šviežiomis salotomis, krapais, petražolėmis ir netgi kopūstų galvomis! Jo guolis – nuolat pravertame garaže, kur paliekame maisto ir vandens. Simas, kaip ir kiti mūsų gyvūnai, yra labai tvarkingas. Lauko tualetą įsirengė pievoje ant šulinio dangčio, visame garaže ir aplinkui – tvarka kaip bažnyčioje. Namuose Simas įsitaisė virtuvėje, po sūnaus kėde, o tualetas – palutė prie durų. Nedrąsus zuikis greitai priprato prie naujos aplinkos ir namiškių, kasdien mus džiugina savo mielumu, kalnu pūkų bei linksmais gaudynių ir žaidimų vaizdais.

Gyvūnai man – kaip vaikai, kasdien džiaugiuosi matydama juos laimingus.

Foto Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Juokais vadiname tikra teroriste, nes žodžio “palaukti” dar nėra jos sąraše.”

 

Mūsų Čiombė yra buvusi penktakojė. Jai labai pasisekė, jog ten prabuvo tik gerą mėnesį ir tiesiai po parvo viruso atkeliavo pas mane į namus. O jos istorija tokia, kad ją prie miško pakelėje rado du vyrai. Ji sėdėjo ant smėlio kalnelio visa perkūdusi, erkėta. Šalia lyg buvo padėtas vanduo. Ant to kalnelio ji sėdėjo ir nesitraukė. Dar sugebėjo tuos vyrus aploti, kas man dabar yra labai keista, nes ji yra labai baili (sargumas atsirado vėliau). Kartais prisiminusi keliu sau klausimą, o kodėl ji nebėgo, nesislėpė nuo jų? Aš ir sakau, matyt, manęs laukė. Tą dieną, kai Čiombė buvo tik atvežta į prieglaudą, aš ten dirbau. Ją pririšo lauke prie stulpo ir ji visa drebėjo, nesuprato, kas vyksta. Kartas nuo karto vis radusi progą ėjau jos paglostyti ir raminti. Taip ji ir “įkrito” man į širdį. Nors ji gyvena su manimi, stengiuosi ir dėl likusių kitų penktakojų gerovės.

Visi, kam pasakome jos vardą, nusišypso ir klausia iš kur? Tada pasakoju istoriją, kaip mano močiutė turėjo šunį. Ji dirbo poilsio namuose Šventojoje ir ten iš kažkur atklydo tas šuo. Jis tarsi buvo močiutės ir kartu laisvas paukštis, bet mes visi jį mylėjome. O pats vardas yra kilęs iš Afrikos, nes buvo toks politinis veikėjas Kongo Respublikoje.

 

Čiombė yra dar jauna. Kai ją pasiėmiau, sakė, kad jai yra daugmaž metai. Tačiau pas mus ji per kelis mėnesius suaugo. Tad dar teko pamatyti ją mažesnę ir kitokią. Čiombei atsiradus namuose, jie pasikeitė. Ji turi kelis pomėgius, dėl kurių kartais nežinai, ar verkti, ar juoktis. Ji mėgsta graužti. Tad pirmi į trasą keliavo batai. Dabar naujus batus turime pasaugoti. Pastebiu, kad po truputį dingsta graužimas, nes bandome energiją išvaikščioti. Dar vienas jos būdo bruožas – šoklumas. Nors ji turi takso bruožų, sugeba šokinėti ganėtinai aukštai ir prieš ėjimą į lauką (kas yra didžiausias pasaulio malonumas) ji nenustygsta vietoje. Ji taip pat labai myli visus gyvūnus, tad pro juos praeiti nepasisveikinus būna sunku. Su žmonėmis kitaip. Jie turi ją prisipratinti. Čiombė tikrai ne labradoras ar kita miela veislė, kuri moka džiaugtis bet kokiu žmogaus dėmesiu. Net mano draugui reikėjo daugiau laiko prisipratinti Čiombę. Galvojome, kad ji bijo vyrų, bet po kelių savaičių viskas pasikeitė. Dabar ji būdama visą dieną su manimi darbe vakarais laukia draugo grįžtančio, nes tada galimos didesnės linksmybės. Juokais vadiname tikra teroriste, nes žodžio “palaukti” dar nėra jos sąraše. Tad ryte klibins letena, nutrauks antklodę, pradės urgzti, nešioti rūbus. Miegoti leidžia, bet ryte moka kelti kaip niekas kitas. Kartais net eina pasisukioti namuose taip rodydama, kad jeigu neisime dabar, pridarys namuose! Vakar pastebėjau, kad ji net kitaip vaikšto su pavadėliu su manimi ir su draugu. Staigmenų ir gudrumo kamuolėlis.

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 „Katia su mumis jau ketverius metus. Ketveri metai begalinės, nuoširdžios, besąlyginės meilės.“

 

2014 metais, spėju, kad pavasarį, Obelių miestelyje, Rokiškio rajone, šį pasaulį išvydo nuostabaus grožio katytė. Tik gyvenimo pradžia jai buvo labai sunki – likimas lėmė, kad jai teko savo gyvenimą pradėti nemylimai ir skriaudžiamai. Tačiau be meilės, maisto ir šilumos ji gyveno neilgai.

Laimei, likimas šį kartą jai nusišypsojo ir atsiuntė gelbėtoją – moterį vardu Laima. Ji ne tik pamaitindavo mažą katytę, bet ir surado jai naujus namus. Katytė iškeliavo į Rokiškį pas tikrą kačių mylėtoją – Reginą Vaikutytę-Siniauskienę. Tuo istorija ir pasibaigtų, tačiau tuo metu pas Reginą namuose jau karaliavo 3 katės, ši buvo ketvirtoji…

Buvo šalta, darganota žiemos diena, pati gruodžio pradžia. Viešėjau Rokiškyje svečiuose pas tėvus. Pati tuo metu su vyru gyvenau Panevėžyje. Mama kažko, jau nepamenu ko, ėjo pas draugę, pas tą pačią kačių mylėtoją Reginą. Neturėjau jokių planų, todėl ėjome kartu. Ir ten pamačiau JĄ! Tokią gražią, tokią meilią ir gerą katytę. Įsimylėjau ją. Žinojau, kad mano vyras tikrai neleis namuose auginti katytės. Juk gyvūnai jam asocijavosi vien su netvarka namuose. Ir nieko jam nesakiau. Tiesiog paėmiau ją ir parsinešiau į tėvų namus. Ne aš pasirinkau, katytė pasirinko mane. Toks likimas. O tada, su baimės kupina širdimi, prisipažinau, kad priglaudžiau katytę. Ir… Jis sutiko!

Parsivežėme ją į Panevėžį. Neilgai trukus, ji tapo pilnaverčiu mūsų šeimos nariu. Tas jos nepaprastas gerumas, begalinis prisirišimas ir besąlyginė meilė greitai užkariavo mūsų širdis.

Prasidėjo ilgas vardo katytei rinkimo procesas, juk tai taip pat svarbu, kaip išrinkti vardą vaikui. Kol galvojome, aš ją vadinau tiesiog Katyte, arba trumpiau – Kate, o vyras kažkodėl vadino Pinčiuku. Taip joks kitas vardas ir “nebeprilipo”, daviau jai vardą Jekaterina – Katia, o vyras tebevadina Pinčiuku.

Katia nėra iškrėtusi jokių didesnių kvailysčių, nors dūkti be galo mėgsta. Mums ji visuomet buvo lyg vaikas mylima, taip ir jautėsi – menkiausiai progai pasitaikius, ropšdavosi man ant kelių, naktimis miegodavo man ant kojų, laukdavo ant palangės, kol grįšime iš darbų, ir džiaugsmingai pasitikdavo prie durų. Ne, ji ne iš tų kačių, kurios nori būti vienos. Vienatvės ji labai nemėgsta.

Po trijų metų persikėlėme gyventi į Kauną, susilaukėme vaiko. Katytei dėmesio galėjome skirti žymiai mažiau. O ji nepyko, nepavydėjo, nereikalavo dėmesio, tik kantriai laukdavo, kada bent minutėlei galėsime skirti jai dėmesio. Naktimis vis atsliūkindavo ir atsiguldavo ant mano kojų, kaip buvo įpratusi, nors man ir tekdavo nuolat keltis. Keldavosi ir guldavosi kartu, vėl ir vėl. Kantriai, kaip visada.

Atsiradus vaikui katytė pasikeitė – iš nuolat dūkstančios, lakstančios po namus lyg būtų maža katytė, tapo ramia ir tylia, pro vaiką sliūkingavo tyliai tyliai, bijodavo pažadinti.
Vaikas greit auga, greit jam bus metukai. Laiko atsiranda daugiau ir vis dažniau dėmesio galiu skirti savo katytei. Išlaukė. Kantriai, kaip visada.

Mažylis labai myli Katią. Visada tos mažos akytės nušvinta vos ją pamačius. Kartais jis visai ne švelniai paglosto katytę, tačiau ji, kaip visada kantri, nepyksta ant vaiko. Laukia, kada jis paūgės ir supras, kaip reikia glostyti švelniai. Dabar ir katytė jau vėl nebe rami ir nebe tyli, vėl dūksta kartu su mažyliu.

Katia su mumis jau ketverius metus. Ketveri metai begalinės, nuoširdžios, besąlyginės meilės. Taigi, dabar turime du labai mylimus vaikus savo namuose.

 

Foto Jovita Baliūnienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

„Kuo toliau, tuo labiau juo džiaugiuosi, nes tai be galo mielas šuo, kuris nori būti kuo arčiau žmogaus, prie jo prisiglausti.“

 

Pasistatėme namą, apsitvėrėme tvora ir krikšto dukrytėms prižadėjau, kad bus šuniukas. Dėl vieno buvau tikra, kad priglausiu tik nuskriaustą gyvūnėlį, nes kilmingi ir taip gerai gyvena. Norėjau užsiauginti nuo mažumės.

 

Tada buvome Marijampolėje, užsukome į prieglaudą ir radome kalytę, kuri buvo atsivedusi šuniukų, sutarėme su darbuotoja, kad kai bus galima pasiimti, paskambins. Tačiau skambučio vis nebuvo, galvojau, kad tiesiog pamiršo, bet vieną dieną visgi sulaukiau… Tada pasakė, jog tie šuniukai visi numirė, tačiau yra atvežta kitakalytė su mažyliais, kurie jau patys gali ėsti, ir pasiūlė atvažiuoti pasižiūrėti. Pagalvojau, kad laukti nėra ko, ir su krikšto dukra nuvažiavome parsivežti. Šuniukai buvo 5, bet dvi buvo gražuolės mergytės, iš jų vieną ir paėmėme. Kadangi ji buvo gimusi maždaug gegužės pradžioje, nusprendėme pavadinti Maja. Ji pas mane atsirado prieš 3,5 metų,  tada tesvėrė 900 g. Aš prieš tai šunų neturėjau ir nebuvau susidūrusi su jų problemomis. Grįžus paaiškėjo, kad Majos kailiukyje knibždėjo begalė blusų. Jas išnaikinti iš tokio mažo šunyčio man buvo iššūkis. Majai beaugant norėjau visiems įrodyti, jog nesvarbu yra veislė, jog šuo, neturintis dokumentų, gali būti protingas. Taip mes pradėjome vaikščioti į dresūros pamokas klube „Nasrai“. Pradžioje vaikščiojimas į užsiėmimus buvo dėl šuns, kol tai tapo ir mano gyvenimo dalimi. Todėl pradėjome sportuoti agility tame pačiame klube. Maja buvo tikrai geras, ramus šuniukas, jokių didelių bėdų nėra pridariusi, tik labai mėgsta paloti ir pakasinėti žemę. Maja yra tinginiukė, todėl agility ji nėra azartiška. Tiesa, esame laimėję 3 ir 2 vietas savo lygio trasose. Tačiau ji nebeskuba ir niekada nežinau, kokia jos nuotaika bus varžybose, todėl dalyvaujame gan retai, bet į treniruotes vaikštome. Dalyvaujame paklusnumo ir triukų pasirodymuose su „Nasrų“ klubu, kuriam jau ir pačios priklausome.

Nors namuose augo Maja, mes su krikšto dukrytėmis vis nuvažiuodavome į „Penktą koją” nuvežti šuniukams lauktuvių, juos pavedžioti. Ir taip vieną kartą gavome vedžioti labai padykusį šuniuką Kvikį, kuris net saulėtą šiltą dieną rado purvo ir jame išsitrynė. Taip su juo susitikome keletą kartu. Viena is krikšto mergaičių pasakė, jog tai jos svajonių šuo… Ir po ilgų svarstymų mano namuose atsirado dar vienas šunytis Kvikis. Vardo nekeitėme, nes jis puikiai atitinka jo būdą. Jis atsirado rugpjūtį. Jam buvo tada apie 1,5 metų. Tuo metu aš galvojau, kad mažiems šuniukams yra lengviau rasti namus, todėl norėjau išgelbėti jau suaugusį. Pasirodo, Kvikis buvo dar vienas mano iššūkis. Neįsivaizdavau, kad šuo, gyvenantis su kitais viename narve, gali būti toks asocialus kitų šunų atžvilgiu, netvarkingas iki begalybės. Pradžia buvo tikrai labai sunki. Dresuojant labai padėjo klubo „Nasrai“ treneriai, o tvarkos mokėmės lėtais žingsneliais. Maža to, jis viduriavo ir niekaip nesisekė to išgydyti, nors padarėme visus tyrimus ir nieko blogo nebuvo. Kiek naktų nemiegota stengiantis pagauti, kada užsimanys laukan, kiek nebespėta pribėgti iki durų… Tačiau žinojau, kad jo atgal negrąžinsiu.

Su Maja sutarti daug laiko neprireikė. Ir dabar jis pilnas energijos patampo Mają už uodegos ir kur papuola, kad ji jį pagaudytų ir šiaip pasiustų. Vidurius susitvarkėme, su šuniukais jau nebesipyksta ir tvarkingas pasidarė. Kuo toliau, tuo labiau juo džiaugiuosi, nes tai be galo mielas šuo, kuris nori būti kuo arčiau žmogaus, prie jo prisiglausti. Jei naktį užmiega prisiglaudęs, gali išmiegoti nejudėdamas iki kol keliamės, o Maja glaustytis nemėgsta, jai reikia laisvumo. Maja rytais paprašo trumpu lojimu, kai nori laukan, o Kvikis tampa neramus, kai gamtinai reikalai spiria. Tačiau Kvikis turi keletą bruožų, kurių nepavyksta išgyvendinti… Jei randa prieinamoje vietoje batus, drabužius ar kažkokius daiktus, viską sudėlios pagal save. Na, tai verčia mūsų šeimos narius būti tvarkingesniais, nepalikti nevietoje daiktų, nes jų tiesiog gali nerasti arba rasti patvarkytus ir perdėtus pagal Kvikį.

 

Esu be galo laiminga turėdama šiuos nuostabius šunis. Mano vyro darbas – komandiruotės, sūnus jau gyvena atskirai, o aš neturiu laiko nuobodžiauti ir niekada namuose nebūnu viena, nes turiu juos – Mają ir Kvikį.

 

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

„Pokis didelis miegalius. Dažną rytą reikia ilgokai pašnekinti, kad išeitų iš savo „miegamojo“ ir visi keliautume pasivaikščioti.“

 

Pokis mūsų namuose atsirado spontaniškai, nebuvo kažkokio išankstinio sprendimo. Kai vienoje socialinio tinklo grupėje pamačiau pasidalinimą apie Tautmilės prieglaudėlėje Vilniuje paliktą nebejauną Džeko Raselo terjerą su kilmės dokumentais, iš karto supratau, kad tai mano šuo. Jam tada buvo beveik šešeri metai. Nors namuose jau augo biglis Karis, bet, matyt, vieno šuns man buvo per mažai. Buvo 2017 m. gegužė. Visą mėnesį stebėjau jį prieglaudos puslapyje, beveik kasdien skaičiau jo aprašymą, pratinausi ir klausiau savęs, ar sugebėsiu rūpintis dviem augintiniais. Jo atidavimo į prieglaudą priežastis – nuolatinis lojimas. Manęs tai visai negąsdino, nes gyvename nuosavame name. Taigi ir paloti sau galės iki soties.

Taigi kadangi manęs niekas neaplenkė ir per mėnesį nesusidomėjo Pokiu, išsiruošiau jo parsivežti. Buvo 2017 m. birželio 8 d., visada prisiminsiu šią datą. Pasiėmiau ir Karį kartu, nes prieglaudos darbuotojos rekomendavo. Abu šunys susibendravo. Pokis pasirodė drąsus. Tarp abiejų šunų draugystė užsimezgė iš karto. Pokis mėgsta dominuoti, viską gauti pirmas. Karis nuolankesnis ir stengiasi nesivelti į konfliktą. Taigi pasipeša abu, bet kraujo praliejimo tikrai nebūna ir skirti jų nereikia.

Praėjus kokioms dviems savaitėms, kai Pokis apsiprato mūsų namuose, pradėjo lįsti nelabai geros jo būdo savybės. Nors visi tik džiaugiasi ir giriasi, kaip puikiai sekasi, mums, atvirkščiai, buvo labai sunku. Kad jis saugo maistą, mus įspėjo ir prieglaudoje. Taigi abu šuniukai ėdė skirtinguose kambariuose. Ir dabar lygiai taip pat. Bet Pokis ėmė saugoti viską. Bet kokį daiktą, vietą, kur tuo metu būna, neleisdavo mums nei pajudėti, nei prieiti. Buvome visi apkandžioti, net vaikai. Nespėdavo užgyti viena žaizda, įkąsdavo kitur. Tiesiog net nespėdavai sureaguoti, kaip jo dantys jau būdavo sulindę. Prasidėjo susirašinėjimai su prieglauda, dresuotojų pagalbos ieškojimas. Užsimezgė puikių draugysčių, kurios neleido palūžti ir suteikė tikėjimo. Buvo daug darbo, daug skirto Pokiui laiko. Tik jam vienam. Buvo labai sunku iškęsti ne fizinį skausmą, bet moralinį. Kodėl tokia agresija… Dar ir dabar sunku prisiminti. Bet apie tai neparašyti tiesiog negaliu.

Pokis didelis miegalius. Dažną rytą reikia ilgokai pašnekinti, kad išeitų iš savo „miegamojo“ ir visi keliautume pasivaikščioti. Turint šunų namuose net nereikia termometro. Išeini, pasivaikštai ir jau žinai, koks šiandien laukia rytas. Turime ir vieną rytinį ritualą. Tai šonų pakasymas ir paglostymas, kadangi šukuotis jis nepripratintas, tai vienintelis būdas bent šiek tiek išsipešti šerius. Didelių šunybių jis tikrai nekrečia. Drausmingas, tvarkingas suaugęs šuo. Ir dėl to lojimo, dėl kurio pateko į prieglaudą, tikrai negalima skųstis. Nebent kai abu „pavaro“ duetu. Bet jie gi irgi nori pasikalbėti ar atkreipti šeimininkų dėmesį. O kokie jų žvilgsniai tada būna!

Taip nejučia prabėgo jau 1,5 metų. Gal mano istorija ir nėra labai linksma. Bet būna ir tokių. Pokis puikus šuo. Gal tik laiko priprasti naujoje šeimoje jam reikia daugiau. Juk jis jau suaugęs šuo. Rugsėjį atšventėme 7 metus. Svarbiausia, kad visiems mums užtenka tikėjimo. O meilės jis turi labai daug! Ir jos pilni mūsų namai.

 

Fotografė Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

„Net jeigu išvažiuojame iki parduotuvės ir grįžtame po pusvalandžio, Margo mus pasitinka su didžiausiu koncertu ir nepaliaujamai laižydama.“

 

Mūsų Margo istorija mums labai ypatinga. Visų pirma, vien dėl to, kad ne mes ją pasirinkome, o ji mus.

Vieną dieną, kai įsukome į namų kiemą, vyras sako: kažkas laksto po mūsų terasą. Mes pripratę prie užsukančių gyvūnų, nes neretai ir kiškiai prašuoliuoja, ir lapė užsuka. Tačiau beeinant link terasos, pro kojas pralėkė šuniukas su mėlynu besivelkančiu dirželiu ir nubėgo tolyn. Kitą dieną vyras ją rado miegančią prie katilinės durų. Paskui ji vėl pabėgo. Vakare įjungėme lauke visas šviesas, tikėdami, kad vėl atbėgs. Ir vėlų vakarą vyras per langą pamatė, kad šuniukas (tada dar nežinojome, kad kalytė) vėl atbėgo. Tuo metu mes jau auginome 6 metų Bordo dogų veislės kalytę. Visa trijulė išėjome gaudyti atklydėlės. Aš iš vienos namo pusės, o vyras su borduke iš kitos. Ir pavyko pagauti. Tą naktį lauke buvo 19 laipsnių šalčio (buvo sausio 3 diena) ir, jeigu nebūtume pagavę, kažin ką ryte būtume radę prie durų… Parsinešėme ją į vidų. Ji iš karto susirangė prie durų, šiltai užklojome, tą naktį ji nei valgė, nei gėrė. Įkėlėme jos nuotrauką su komentaru į Facebook puslapį ,,Pasiklydau. Noriu namo“ (kadangi buvo jau vėlu, negalėjome nuvežti į vet. kliniką, kad patikrintume, ar šuniukas čipuotas).

Paskambino mums Giedrė iš VšĮ „Penkta koja“, jie atpažino, kad čia šuniukas iš prieglaudos, prieš kelias dienas paimtas. Paprašė šuniuko neišleisti į lauką, jie ryte turėjo atvažiuoti jos pasiimti. Prie įkeltos nuotraukos kažkokia moteris parašė, kad čia jų šuo. Aš jos paklausiau, kodėl neskambino nurodytu tel. nr. ir neatsiėmė šuns? Kita moteris parašė, kaip ji išvis galėjo išmesti šunį tokiame šaltyje? Ir buvusi šeimininkė neapsikentė ir ištrynė visus komentarus. Kitą dieną mums skambina vėl kažkokia moteris ir sako, kad čia jos dukra savo sūnui paėmė šuniuką iš prieglaudos ir ji atvažiuos jo pasiimti. Mes su vyru susižvalgėme ir pirmiausia pasiūlėme jai paskambinti į prieglaudą ir pasikalbėti. Jeigu prieglauda sutiks, mes atiduosime šuniuką. Ir spėkite, ar kas nors į prieglaudą paskambino? Atspėjote. Niekas neskambino, niekam šuniukas nerūpėjo. Ir kai mums vėl paskambino Giedrė, mes iš karto pasakėme, kad šuniuko neatiduosime. Tiesiog širdis plyšo vien  pagalvojus, kad šuo jau buvo ne kartą išduotas ir dabar vėl atsidurs prieglaudoje. Ir taip mūsų bordo kalytė Persa gavo sesę Margo.

Margo labai traumuotas šuo, apie jos seses ir brolius buvo parašytas ne vienas straipsnis, ji yra iš Tolučių fermų, ten tokių šuniukų buvo beveik 100. Ir dabar ji dar labai daug ko bijo, o jeigu lauke šaudo fejerverkus, tai visuose namuose pilna balučių. Prie svetimų neina, jeigu nepažįsta, tai garsiai loja ir bėga tolyn. Baisiausia buvo, kad ji ištrūkusi nuo pavadėlio nebegrįš namo. Bet dabar didžiausias džiaugsmas ir begalinis pasididžiavimas, kad, netgi kai ji vejasi pievose katę ir mes ją pašaukiame, ji atbėga, o grįžusi iš lauko pati krebždena duris ir prašosi vidun. Pavadėlis jau seniai kažkur toli lentynose padėtas.

Jeigu ne Persa, tai dar neaišku, ar greitai Margo būtų adaptavusis. Jos kartu eidavo pasivaikščioti, kartu miegoti, kartu prie durų laukdavo. Po 4 mėn. nuo Margo atkeliavimo, Persa iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus. Margo labai išgyveno, kelias dienas nelojo, o paskui atsikraustė pas mus į lovą ir joje pasiliko. Dabar miegame visi kartu.

Šiandien Margo yra didžiausia mūsų dukters (1,4 m.) draugė. Jos visur kartu, tiesiog neišskiriamos nuo kūdikystės. Visi labai jaudinosi, kaip čia bus, kai atsiras naujas gyventojas namuose, kaip reaguos Margo (tuo metu, kai gaudėme Margo, mažoji pilietė buvo pakeliui). Ir dabar visi neatsistebi, kaip jos sutaria ir kaip Margo ją myli ir visai nepavydi.

Kai Margo atrado mus, jai buvo 2 metai, 2019 metų sausį bus 2 metai, kai ji mūsų šeimos narė. Ji nuostabus šuo, negraužia nei batų, nei baldų. Tik piešimo kreidelės labai patinka, jų visada stebuklingai sumažėja. Net jeigu išvažiuojame iki parduotuvės ir grįžtame po pusvalandžio, Margo mus pasitinka su didžiausiu koncertu ir nepaliaujamai laižydama. Ji lekia visur kartu ir būtinai laukia gardaus kąsnelio.

Persa buvo vyro šuo, o Margo – mano. Ir kaip dauguma vaikų nori šuniuko, taip ir aš norėjau, ir pagaliau galiu pasakyti, kad turiu savo šuniuką. Ir Margo tikrai ne Brisius. Ji gavo karališką vardą pagal A. Diuma romaną „Karalienė Margo“.

Po kokio pusmečio nuo Margo atsiradimo pas mus atsikraustė katė. Kaip šeimoje juokaujame, kai tik pašventino mūsų namus, visi gyvūnai čia randa prieglobstį.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Tokia ta mano mergaitė – gera, protinga, bet labai labai jautri.“

 

Visą vaikystę ir paauglystę svajojau apie šuniuką. Niekada neabejojau, kad kai tik galėsiu jį turėti – turėsiu. Ta proga atsirado lygiai prieš metus. Pamenu, kad tą dieną iškrito pirmas sniegas. O prieglaudoje jos vardas buvo Sniegė! Vardą pakeičiau, nes man atrodė, kad jis jai netinka. Nežinau, ir ar šis tinka, tiesiog toks „prilipo“. Pasiėmiau Šponkutę iš „Penktos kojos“, sakė, kad jai apie 1,5 – 2 metai. Į prieglaudą ją atvežė su vaikučiais, turiu žinių, kad vienas iš jų turi namus Vilniuje, kitas Kaune, pas mano pažįstamą merginą.

 

Nuo pirmos nakties miegame kartu, prieš miegą būtinai turime išsibučiuoti, turiu iškasyti visą pilvą, tada dar šiek tiek pabūname prisiglaudusios ir miegoti nueina prie kojų. Rytais vėl bučinukų ritualas, trumpas pilvo pakasymas, nes labai reikia bėgti į lauką vaikyti katinų! Du dalykai, dėl kurių manęs visiškai neklauso – katinai ir motociklai. Juos būtinai reikia „užpulti“ ir aploti. Išdaigų nekrečia, mergaitė nuostabi, labai klusni, galiu vedžioti be pavadėlio (jei aplinkui nėra motociklų ir katinų!), labai protinga, turi gerą uoslę, panašu, kad turi medžioklio genų! Labai mėgsta važinėtis mašina, kartais sėdėdama priekyje su manimi dar ir padainuoja – auuu-uuu, jei garsiau paleidžiu muziką. Kai išvažiuoju, turi mano draugus Vilniuje, pas kuriuos svečiuojasi, pasiimu kaip iš senelių – numyluotą ir numaitintą. Daug kas sako, kad tokio gero šunelio dar nėra sutikę, visi ją iškart pamilsta. Net ir tėtis, kuris pirmomis dienomis skeptiškai žiūrėjo į tokį mano pasirinkimą, dabar pats puola ant kelių, kai tik Šponkutė atvažiuoja svečiuotis, kuria jai pravardes ir dainas, žiemą Šponkutės pravardė būna Kapišonas, nesunku atspėti kodėl.

Iš elgesio matosi, kad patyrusi labai daug baisių dalykų, dar dabar kartais susigūžia, kai pasilenkiu paglostyti ar padarau staigesnį judesį. Turi orinio šautuvo kulką šone, pasirodo, buvo šauta. Greičiausiai dėl patirtų skriaudimų ir serga epilepsija. Pirmas priepuolis buvo pernai žiemą. Po to labai stengiuosi apsaugoti nuo didelio streso, nes ypač bijo lietaus ir griaustinio. Slepiasi po lova ir neišlenda net dėl skanėstų, tuomet ir aš guliu palindusi po lova, glostau ją, kalbinu.

 

Tokia ta mano mergaitė – gera, protinga, bet labai labai jautri.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 „Tikras, iš kažkur aukštai nusileidęs angelėlis, kuris, atrodo, šiai žemei yra per geras sutvėrimas.“

 

Kivis Kivukas Kivasas… Vadinu jį visaip. Na gerai, Kivasu dažniausiai. Turbūt paklausit, kodėl toks keistas vardas. Būtent dėl to, kad norėjau šiam unikaliam sutvėrimui suteikti vardą, kurio niekad nesu girdėjusi eidama gatvėje.

Mūsų istorija prasidėjo Facebook. Taip, socialiniame tinkle pamačiau „Penktos kojos” nufilmuotą vaizdo įrašą, kaip mažas pasišiaušęs kleckutis šunytis žaidžia su katinuku. Neatsilaikiau pamačiusi jo mielas, nerangias ilgas kojytes… Kitą rytą nukūriau iš Kauno į Vilnių ir jį pasiėmiau!

Kartu mes jau ilgiau nei du metai. Tačiau jis vis dar sugeba stebinti savo neišpasakytu meilumu ir noru prisiglausti visuomet, kai esu šalia… Tikras, iš kažkur aukštai nusileidęs angelėlis, kuris, atrodo, šiai žemei yra per geras sutvėrimas… Nežinau, kam turiu būti dėkinga už šį briedžiuką, bet jei tik žinočiau, apkabinčiau ir dar vynu pavaišinčiau.

 

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

„Atsimenu, kažkada jaučiausi itin prastai, buvau viena namuose tik su Kava, tuomet dar visai maža ji įsirangė man ant kelių ir tą sunkų, tamsų tarpsnį padarė išgyvenamą.“

 

Baisių žmonių dėka Kava atkeliavo į mūsų šeimą. Ją vos dviejų mėnesių kažkas Klaipėdoje pririšo prie tvoros ir paliko. Sakyčiau, net baisesnis likimas nei paleisti kažkur laukuose. Negalinti pajudėti, neturinti vandens ji buvo palikta laukti pagalbos. Kaip gerai, kad Klaipėdos „Nuarui“ pavyko ją suteikti.

Mudviejų su vyru akis šis mažas žydraakis grožis užkabino Facebook’e. Taip smarkiai, kad artimiausią savaitgalį išsiruošėme iš Kauno į Klaipėdą pasiimti savo naujo šeimos nario. Žinoma, kad jaudinomės, bet ir nekantravome – bute jau laukė guolis, skanėstai, žaislai ir dar visokiausio nelabai reikalingo gėrio.

Nuo pat pirmos akimirkos buvo aiškūs du dalykai: kad ji – mūsų ir kad susidūrėme su ypatingu charakteriu. Iki pat pusiaukelės Kava zirzė, kad pasiimčiau ją ant kelių, ir galiausiai pasiekė savo, išdidžiai važiavo pro langą grožėdamasi pavasariu. Kava dar dažnai šaukiama Kavazauru – nes bute ji lyg dramblys porceliano parduotuvėje. Kiek guzų ant jos kaktos atsirado, jau nebesuskaičiuosiu, bet vis dar kartais labai smarkiai bėgant nepavyksta pataikyti pro duris. Dabar Kavai jau beveik metai, pati paauglystė, kai šeimininkai truputėlį erzina, o kiemo šunys, katės, varnos, senjorai ir vaikai yra patys geriausi draugai. Džiaugiamės, kad mūsų šuo – labai socialus, kartais net sakome, kad medžioklinis, tik medžioja komplimentus.

Labai norisi pasakojant šią mūsų istoriją dirbtinai nesaldinti ir būti nuoširdiems. Šuo – beprotiška atsakomybė, galbūt dėl to tiek daug jų beglobių. Ne visi žmonės rūpestingi ir mąstantys. Kava į mūsų namus pirmaisiais mėnesiais įnešė ypač daug chaoso, neramaus miego girdint, kaip kažkur patyliukais daroma balelė, į skutus sugraužiamos knygos, batai, tapetai, guoliai ir vagiami pomidorai. Bet su ja 10 kartų greičiau įveikėme savo pirmąjį milijoną žingsnių, susipažinome su viso rajono šunų augintojais, išvaikščiojome kiekvieną Žaliakalnio gatvelę, pamatėme žymiai daugiau gražių rytų, saulėlydžių ir susipažinome su viso Kauno parkais. Jaukūs vakarai tapo žymiai jaukesni, o kur dar tik mudviem su vyru suprantami pokštai, kai balsu įgarsiname mūsų šunį.

Atsimenu, kažkada jaučiausi itin prastai, buvau viena namuose tik su Kava, tuomet dar visai maža ji įsirangė man ant kelių ir tą sunkų, tamsų tarpsnį padarė išgyvenamą.

Žinoma, mes kasdieną dirbame, kad kiekviena kita diena kartu mums būtų lengvesnė, bet tai ir yra santykiai. Jie reikalauja laiko, atsidavimo ir meilės duoti šiek tiek avansu. Tačiau visi trys žinome, kad prieš akis – ilga, graži draugystė, su dar daugiau dėmesio ir klausimų, kokia čia veislė. Atsakome – čia pati geriausia, sukurta tik mums.

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

“Laikas ėjo, o mažieji draugai vis labiau augo ir okupavo ne tik namus, bet ir mūsų širdis.”

 

Pupa ir Žirnis į mūsų namus atkeliavo neplanuotai, nors tuo laikotarpiu ir svarstėme su vyru įsigyti šunį. Istorija prasidėjo daugiau kaip prieš du metus, kai Facebook‘e akis užkliuvo už pagalbos prašymo, kuriame ieškojo laikinos globos dviems mažuliukams šuniukams. Pasitarę su vyru nusprendėme atsiliepti į šį skelbimą ir, jei dar reikalinga pagalba, ją suteikti.

Taigi tai pačiai dienai besibaigiant stovėjau prie namų su dėže rankose, kurioje pūpsojo du apie mėnesio laiko kleckai. Sužinojau tik tiek , kad šios dvi gyvybės buvo rastos miške ir gero žmogaus atgabentos į prieglaudą. Buvo greitai suorganizuota laikina globa pas žmones, iš kurių aš ir perėmiau mažylius.

Vienas iš mažylių buvo juodas su rudomis letenėlėmis – berniukas, kita šviesiai ruda – mergaitė. Suradome kampą savo namuose šiems mažyliams ir nusiteikėme, kad ateinantis mėnesis bus įdomus tol, kol paruošime juos tikriesiems namams. Tuo metu net minties nebuvo kilusios, kad tai ir bus jų galinė stotelė, kad tas kampas mūsų namuose jiems ir liks.

Mėnesis greitai pralėkė. Tas laikotarpis buvo užpildytas gyvybe, atrodo, šuniukai tik du, o namuose žaidimai, grumtynės, siautuliai, praktiškai nereikėjo nei televizijos, nes negalėjai atitraukti žvilgsnio ir šypsenos į juodu bežiūrėdamas. Mažyliai paūgėjo, sustiprėjo, gavo visas reikiamas procedūras ir jau buvo pasiruošę dairytis namų. Ir tuo laiku buvo iškeltas klausimas mūsų namuose: gal pasiliekame vieną?  Prieštaraujančių nebuvo, todėl buvo iškeltas kitas klausimas – kurį pasiliekame? Kadangi šuniukai buvo skirtingi tiek išvaizda, tiek beatsiskleidžiančiu charakteriu, apsispręsti buvo labai sunku. Aš nusprendžiau, kad geriau būtų pasilikti berniuką, kuris buvo kaip gyvas sidabras, visur jo pilna, visur sukasi kaip vijurkas, perspektyvus pasivaikščiojimų ir žaidimų draugas, todėl tvirtai žinojau, kad tai mano šuo. Tuo tarpu vyras buvo už mergaitę – ramesnę, švelnesnę, potencialią lovos ir pagulinėjimų draugę. Ir šis klausimas liko atviras mūsų namuose, nes nei vienas nenorėjo nusileisti. Tuo tarpu šuniukai ir toliau siaubė namus. Klausimo neišsprendę, ieškojome kompromiso ir buvo iškeltas dar vienas pasiūlymas: gal pasiliekame abu? Ir pradėjome svarstyti, kokie sunkumai užkluptų auginant du, o ne vieną šunį, kokios mūsų galimybės. Ir kuo ilgiau svarstėme, tuo daugiau radome pliusų, o ne minusų (o gal minusų per daug ir neieškojome). Laikas ėjo, o mažieji draugai vis labiau augo ir okupavo ne tik namus, bet ir mūsų širdis. Buvo baisu galvoti, kad kuris nors paklius pas neatsakingus žmones, kad nemylės jų taip, kaip mes spėjome pamilti, kad taip nesirūpins, kad neskirs tiek laiko, kiek jiems reikia, kad tas pasirinkimas bus kaip nuosprendis vienam iš šuniukų. Taigi buvo priimtas sprendimas: pasiliekame ABU.

Pavadinome Žirniu ir Pupa, norėjosi, kad gražiai skambėtų, o jiems ir tiko šie vardai. Taigi tęsėme savo draugystę su šuniukais, bet jau kitaip žvelgdami į juos, žvelgdami kaip į šeimos narius, ir buvo ramu ir gera, kad suradome jiems gerus namus.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

“Mes laimingi kartu, nes mylime ir gerbiame vieni kitus. Nes žinome, kad visada mylėsime ir niekada neišduosime.”

Turime tris šunytes: Plukę iš  ”Grindos”, paimtą Tautmilės prieglaudos, Figą (dabar jau Vyni), rastą miške, ir Špikę iš laikinos globos, rastą pasiklydusią ir sergančią. Atrodo, kad jos mus išsirinko, viskas labai spontaniškai ir intuityviai įvyko. Neįsivaizduoju geresnių draugių. Plukei jau 6 metukai, ją pamačiau internete, nuotraukoje atrodė išsigandusi, dar mažutė, išpūstomis akytėmis, kuriose aiškiai matėsi stipri asmenybė.

Vyni prieš 4 metus atidavė žmonės, radę ją miške. Nuotraukoje pamačiau kurtsharą, o atvažiavus paaiškėjo, kad tai kurtsharo kailiuką turinti trumpakojė linksmuolė, kuri visą šeimą pribloškė besąlygišku džiaugsmu ir pasitikėjimu nepažįstamais žmonėmis. Šito šuniuko niekada nesu mačiusi pikto. Jis visada linksmas ir šypsosi, kai susitinka žmones, kurie labai jam patinka.

Špikutė (buvusi Šmikė) atsirado namuose prieš metus. Labai nepasitikėjo, bėgdavo iš namų, ypač pyko ant vyrų ir labai išsigąsdavo,  pamačiusi šluotą rankose. Ėjome į mokyklą, taip pat ir namuose mokėmės mylėti žmones.  Ji pati triukšmingiausia ir labiausiai nemėgstanti nepažįstamų. Taip pat didžiausia savo kambario draugių teroristė ir didžiausia mano lepūnėlė.

Kodėl prieglaudinukai? Nepaaiškinama… Tai tiesiog mūsų likimai, dėl didžiulės sėkmės susijungę į bendrą gyvenimą. Mes laimingi kartu, nes mylime ir gerbiame vieni kitus. Nes žinome, kad visada mylėsime ir niekada neišduosime.

 

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

 

Aš ir Tobis vienas kitą pajutome iš pat pradžių. Pirmą kartą jį pamačiusi pasakiau: čia mano sielos šuo.

Paėmiau jį iš gyvūnų prieglaudos „Nuaras“, kurioje buvo maždaug 400 šunelių. Visi jie buvo gražūs, mieli, linksmučiai, kai kurie nedrąsus, žavūs, tačiau pamačiusi Tobį aš jį iškart pajutau, iškart  pasakiau: čia jis, čia mano šuo. Tą ryšį, manau, pajuto ir jis. Nesvarbu, kad jis buvo visas purvinas, apžėlęs, kudlotas, ne tai buvo svarbiausia, man tai nerūpėjo. Aš jį pasiėmiau ant rankų, jis priglaudė galvytę man prie krūtinės ir nei man, nei jam daugiau nieko nereikėjo, viskas buvo aišku – namo jau keliausime kartu. Tačiau tą pačią dieną neturėjau galimybės jo pasiimti su savimi, taigi darbuotojams  pasakiau, kad jokiu būdu niekam jo neatiduotų, net jei ir labiausiai jo norėtų, nes čia mano šuo. Kitą dieną jau jaučiau, kad jo pasiilgau. Antrą kartą atvykus į prieglaudėlę jo pasiimti jis mane atpažino iškart, pasitiko mane su tokiu džiaugsmu, tarsi jau esu jo šeimininkė ir jis mano augintinis jau daugybę metų. Važiuojant mašina jis šiek tiek bijojo, tačiau prisiglaudė prie manęs ir visa jo baimė dingo, toks jausmas, kad jis manimi pasitikėjo. Tą ryšį, kurį pajautėme iš pat pradžių, jaučiame iki dabar.

Su draugės, kuriai esu visokeriopai dėkinga už Tobio pargabenimą, pagalba jis buvo apkirptas, išpraustas, iššukuotas ir iš kudliaus tapo tikru gražuoliu. Tobis pas mane gyvena jau metus. Aš be galo norėjau augintinio, kadangi prieš daug metų netekau savo šunelio Miko. Ilgai laukiau, kol turėsiu galimybę vėl turėti augintinį. Per tuos metus supratau, kad pasirinkau teisingai – paimti šunelį iš prieglaudos geriausia idėja. Šunelis gauna mylinčią ir besirūpinančią šeimą, šiltus namus. Iki šiol galvojau, kad žmonės tik sako, kad gyvūnai paimti iš prieglaudos jaučiasi dėkingi ir būna daug prieraišesni ir jaukesni. Tačiau dabar tai pajutau pati – atrodo, kad iki dabar jis jaučia man dėkingumą, jis nuo manęs nesitraukia, visur eina kartu, vaikšto iš paskos, glaudžias ir guli prie kojų, atsigula ant krūtinės. Jis mane gina nuo bet ko, kas jam atrodo pavojus (net jei taip iš tikro ir nėra) – jei kažkas kalba skardesiu balsu, garsesniu tonu arba emocionalūs, temperamentingi žmonės kalbėdami gestikuliuoja rankomis, jis iškart atsistoja priešais mane arba ateina man ant kelių, parodydamas, kad jis čia yra ir mane apgins, jei reikės. Jam pasirodžius, kad gresia kažkoks pavojus, jis iškart pradeda eiti priešais mane arba atsistoja priešais mane tarsi sargas. Naktį miega ramiai, rytais nežadina, taikosi prie manęs, tada kada keliuosi aš, keliasi ir jis. O kiekvieną kartą paėdęs jis pribėga prie manęs ir vizgina uodegą arba prisiglaudžia prie kojų, tarsi gavęs didžiausią skanumyną. Atrodo, kad tai atgalinis ryšys, jis saugo mane kaip didžiausią turtą ir yra dėkingas. Aš išgelbėjau jį – o jis tą dėkingumą man rodo kasdieną visomis įmanomomis formomis.

Tobis labai myli visus šeimos narius ir su visais puikiai sutaria, taip pat labai gerai sutaria ir su naujais, pirmą kartą matomais žmonėmis. Jis paklusnus, ramus ir draugiškas. Visa šeima be galo juo patenkinta, nes jis labai meilus, draugiškas ir su suaugusiais, ir su vaikais, ir su kitais augintiniais. Tačiau, jei negauna prieiti prie kito šuns arba tas šuo su juo būna nedraugiškas, tada jis parodo savo balsą. Nes su kitais šunimis kontaktuoti jam labai norisi.

Pasiėmiau jį, kai jam buvo maždaug metai, manau, kad jis buvo laukinukas, kurį atsivedė veislinė kalytė su laukiniu šuniu, kadangi jis šiek tiek primena cvergšnaucerį ir turi šios veislės bruožų. Atvykęs pas mane į namus nesuprato, kas yra sofa, kada ant jos galima ar negalima užšokti ir gulėti, pirmą kartą pamatė televizorių ir į jį labai keistai reagavo, labai įdėmiai žiūrėjo, nesuprato, kas tai per dėžė, iš kurios eina įvairūs garsai, suurgzdavo, jei koks aukštesnis, skardesnis balsas pasigirsdavo televizoriuje.

Tobis yra pridaręs ir išdaigų, pirmąją savaitę namuose staiga dingo internetas ir televizija. Niekaip nesupratome kodėl. Paaiškėjo, ogi mūsų Tobis pasidarbavo su laidais. Bet tai buvo vienintelis jo sugraužtas daiktas. Deja, Tobis turi ir baimių, labai bijo fejerverkų, griaustinio ir audrų. Dabar darome viską, kad jo praeities baimės išnyktų, o gyvenimas būtų kuo geresnis, nes jis mums visiems tapo tikru šeimos nariu.

Beje, Tobio vardą jis gavo todėl, kad kai atlikau praktiką veterinarijos klinikoje, veterinarai išgelbėjo labai mielą šunelį. Aš jiems padėjau, visada buvau šalia jo, slaugiau jį, daug dienų prireikė, kol jis atsigavo. Kai nebūdavo daug darbo, tiesiog atsisėsdavau ant žemės šalia jo ir jį glostydavau, kad jam būtų geriau, nes prie visos medicininės pagalbos kartais labai reikia ir švelnumo, ypač, kai šunelis ilgai laikomas klinikoje toli nuo savo namų ir šeimininkų. Taigi prie šunelio labai pripratau, džiaugiausi, kai jis pasveiko ir atsistojo ant kojų. Atėjus šeimininkui jo pasiimti šunelis buvo labai laimingas, nubėgo pas šeimininką, džiaugėsi su juo. O tada grįžo pas mane tarsi atsisveikinti. Aš jį paglosčiau, prisiglaudžiau ir tada šunelis vėl nubėgo pas šeimininką. Tada nusprendžiau, kad dėl šios istorijos ir šio šunelio garbei mano augintinio vardas bus Tobis. Gydyti reikia ne vien vaistais, kartais reikia, kad širdis išgirstų širdį, ir tai geriausias pasaulyje vaistas.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 „Katinas buvo išalkęs ne maisto, o meilės ir rūpesčio.“

Mūsų draugystė su Bučkiu prasidėjo 2015m. spalio 31 d. per patį Helovino (angl. Heloween).

Tuo metu mes jau auginome dekoratyvinį triušį ir svarstėme įsigyti katiną, net veislę buvome išsirinkę, tačiau likimas sudėliojo kitaip…

Taigi tą Helovino vakarą draugas kieme pastebėjo katinuką, o kadangi esame neabejingi gyvūnams, jį pašaukėme ir, mūsų džiaugsmui, jis pribėgo. Kadangi galvojom, kad jis yra išalkęs, atnešėme maisto. Bet užuot jį valgęs, jis užšoko man ant kelių ir prisiglaudė. Tai ir papirko! Katinas buvo išalkęs ne maisto, o meilės ir rūpesčio.

Parsinešę rašėme skelbimus, ieškojome šeimininkų, bet niekas taip ir neatsirado. Ilgai nesvarstėm ir pasilikom šį nuostabų katinėlį sau.

Po to sekė kelionė pas veterinarą, kur buvo nustatytas apytikris jo amžius, gavo reikiamus skiepus. Taigi mūsų naujasis draugas pas mus atkeliavo būdamas apie 4 metų amžiaus. Bučkis į namus grįžo kaip pilnavertis, turintis pasą, šeimos narys.

Jis greitai priprato prie naujų namų, šeimininkų, su triušiu, nors labai ir nesibičiuliavo, bet didelių pykčių buvo išvengta. Greitai tapo namų karaliumi, kuriam atrodo, kad namų šeimininkas čia yra JIS.

Kas kartą mums grįžus namo, pasitinka mus prie durų ir sušoka džiaugsmo šokį, draskydamas nagučiais kilimą, o rytais kelia mus, atlikdamas „miauuuu“ simfoniją. Bučkis niekada neatsisako vištienos, tai jo mėgstamiausias maistas, o po valgio, žinoma, keliauja pamiegoti.

Mūsų Bučkis yra nuostabus katinas: migdolinėmis akimis, rodantis mums didžiulį atsidavimą ir begalinę meilę. Nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

„Tą šeštadienio rytą valgydami pusryčius nė nenutuokėme, kad vakarienei reikės trečio bliūdelio.“

 

2017m. Gruodžio 9-toji, šeštadienis, buvo niekuo neišskirtinė diena: galvos ūžė nuo prieš Kalėdinio pasiruošimo darbų, susitariau susitikti su drauge ir kartu aplankyti Kalėdinę mugę, mažu pavyks kokią dovaną kam nors nupirkti. Pakeliui į stotelę skaičiau elektorinius laiškus, juk gruodžio mėnesį vienu metu daryti vieną darbą – tiesiog neįmanoma. O laišką gavau nuo rašytojo, kurio du šunis, deja,  partrenkė autobusas ir jis norėjo knygele paguosti savo dukras, papasakodamas joms apie stebuklingą vietą – šuniukų rojų. Į mane kreipėsi pagalbos tą knygą iliustruojant. Taip žingsniuojant man galvoje sukosi du dalykai: Kalėdų mugė ir šunelių rojus.

 

Toliau verta paminėti tai, kad niekada šuns neturėjome, neketinome turėti ir apskritai, jei kas būtų paklausęs „šuo ar katė?“, turbūt būčiau pasakiusi „katė, nereikia vesti į lauką“. Vyras kartas nuo karto užsimindavo, kad gal ir visai nieko būtų namuose šuo, bet tokios, kartas nuo karto iškylančios diskusijos, po penkių minučių baigdavosi visa nugalinčiu argument: „Nėra kada vedžioti, argi tu kelsies?“.

Tad tęsių, kur baigiau. Žingsniuojant link stotelės mano galvoje sukosi dvi mintys – Kalėdų mugė ir šunelių rojus. Vis dar susmeigusi akis į telefoną, prisėdau stotelėje ant suoliuko. Cyyyyypt. Man ant kojų, lyg niekur nieko, atsigulė purvinas, tačiau nenusakomo grožio ŠUNIUKAS. Daug aš tų šunų mačius, šunys kaip šunys, na bet šitas… šitas kažkoks kitoks. Apsidairiau, „Ar čia jūsų?“ paklausiau greta buvusių žmonų. Ne jų. Cyyyyypt. Ir žiūri, spindinčiom kaip kaštonai akim, iš po susivėlusių gaurų. O ausys stačios, ir toks „ryžas“, o gal čia lapė? Atsistojau, kol autobuso dar nesimato, paieškoti šeiminkų. Bobutė vedžioja šunelį, bet šitas ne jos, bare sėdi žmonės, gražus, bet ne jų. Cyyyyypt. Ir vėl tos akys. Ir nežinau, ar čia ta knyga, ar Kalėdos, ar kas mano mintis taip sustygavo, bet pagalvojau – na gi nepaliksiu. Bet paimti, irgi neimsiu. Padarysim taip, bala nematė to autobuso, aš einu namo, jei tu atseksi iš paskos, gali pasilikti. Taip atsikračiau atsakomybės ir sprendimą leidau priimti jam. Ir ką jūs manot, atėjo ir iki namo, ir į laiptinę, ir į 5-tą aukštą, ir į miegamąjį, kur beliko vyrui pasakyti, kad turim problemą. O jis, tokiom pat spindinčiom akim paklausė, ar galim pasilikti. Puolėm maudytis, radom faršo likutį, o mano Kalėdinė mugė baigėsi parduotuvėj, laužant galvą, ką čia tam šuniui pirkti. Apsikrovusi dubenėliais, pavadžiais ir skanėstais, grįžau namo, kur Django jau jautėsi kaip namie: poros valandų bėgyje, pavalgiusi ir sausa, miegojo mūsų rankose.

 

O kas čia per vardas, Django? Ją pavadinom žymaus gitaristo vardu. O kodėl berniukiškas? Nes būdami visiški neišmanėliai, pirmas kelias dienas galvojome, kad ji – berniukas.

 

Šeimininkų paieška tęsėsi visą savaitgalį, o nieko neradę džiaugėmės, nes nenorėjome rasti, norėjome, kad ji būtų niekeno – tai yra mūsų. Su baime laukėme pirmadienio, kada ėjome į veterinarijos kliniką ieškoti čipo. Čipo nebuvo, šeimininkų taip pat. Django grįžo namo nukirminuota, o netrukus paskiepyta ir čipuota. Pagal krentančius pieninius dantis spėjome, kad jai maždaug 6 mėnesiai.

 

Kartais skaitydama forumus pagalvoju, kaip atsakingai žmonės renkasi šunis pagal veislę, charakterį, dydį, o jei iš prieglaudos – pasiima namo pažiūrėti ar pritaps. O mes, mūsų šuo – katė maiše. Nežinojome nieko: nei kokio dydžio užaugs, nei kas tėvai, nei koks charakteris. Kol neišgirdome lojant, galvojom, kad gal tai tikrai lapė. Tą šeštadienio rytą valgydami pusryčius nė nenutuokėme, kad vakarienei reikės trečio „bliūdelio“.

 

O ta katė maiše, pasirodo, yra pats geriausias šuo. Mes niekada prieš tai nesame dresavę šuns, tad prisižiūrėjom internete filmukų, bet Django, net su tokiais prastais mokytojais, visas komandas išmokdavo per keletą trumpų pamokėlių. Lauke atlikti reikalus išmoko per savaitę. Vaikai gali timptelt už uodegos, iš burnos atimti kaulą – niekada nesupyks, kad ir kokį skanėstą turėtų. Tik bobutes, pasiramstančias lazdomis, per balkoną aploja (nes kas čia per penkiakojis padaras?) ir mano kuprinėje esančius skaniukus nuo kitų šunų apgina. Vonioje maudosi ir, nors nelabai patinka, mes liekam neišmaudyti. Nagus nusikerpam per 5 minutes tiesiog pasisodinę ant kelių, šukuojasi su malonumu. Per visą laiką nukąstas tik vienas įkroviklis ir susmulkintas vienas batas. Pavogtas tik vienas kiaušinis ir stiklinė kefyro. Skaniukai laikomi apatinėj lentynoj – pauosto, bet be leidimo nesmaguriauja, net kai būna viena namuose. Iš ryto miegam kiek norim – nežadina. Namuose gyvenančios papūgėlių porelės nemedžioja (nors laukiniai paukščiai yra didžiausia silpnybė). Vis nusistebime, iš kur mums, tokiems nemokšoms ir neišmanėliams, apie šunis suprantančius tiek pat, kiek apie kvantinę fiziką, toks geras šuo.

 

Labiau už bet ką myli teniso kamuoliukus, bet būtent teniso, ne kokius guminius. Iš žmonių maisto skaniausi yra kiaušiniai, sūris ir kefyras. Bet kas, užtrukęs pas mus ilgiau nei dieną, tampa šeimos dalimi ir išvažiuojant yra labai apliūdimas. Vagia kojines, todėl vasarą šiek tiek liūdna, nes mažai kojinių nešiojame. Ypač patinka vilnonės ir tos švarios, susuktos į kamuoliuką. Žolė parke nukramtoma, o pagaliukai susmulkinami, tad šunų darželyje buvo praminta bebriuku. Prisibijo visko, kas ūžia arba turi ratus – dviračių, lagaminų, siurblių ir kėdžių.

 

Štai tokia ta mūsų Django – katė maiše, lapė snapė ir neklaužada bebriukas. Pats geriausias šuo 🙂

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Gintare ir Lora: „Prireikė laiko, kol viena kitą prisijaukinom, kol supratau, kad ji jau visam laikui liks su manimi.“

 

Kiek save atsimenu, visada norėjau šuns. Tačiau taip susiklostė, kad Lora yra mano pirmas šuo gyvenime. Ji atsirado pas mane prieš pusę metų, priglaudėme iš Penktos kojos. Pamenu, kad buvo labai šaltas vasario sekmadienis. Pasiėmiau Lorą ant rankų, o širdis taip daužėsi. Tada jai buvo 7 mėnesiai,  o dabar jau daugiau nei metai. Prireikė laiko, kol viena kitą prisijaukinom, kol supratau, kad ji jau visam laikui liks su manimi. Tiesa, Lora mane prisijaukino daug greičiau. Jau kelionės iš prieglaudos, metu ji apvėmė mane ir automobilio sėdynę, tarsi pažymėdama, kad aš jau jos, – juokiasi Gintarė.

 

Prieš pasiimant Lorą, maždaug pusmetį savanoriavau Penktoj kojoj: važiuodavau ten savaitgaliais ir vedžiodavau šunis, tačiau su Lora tada nesusipažinom. Pirmą kartą ją pamačiau tik su mama atvažiavus pasiimti šuns.

Pradžioje Lora nežinojo, kaip žaisti su žaisliukais, urzgė ant kitų šunų ir vaikų, panikavo, jei šalia būdavo daugiau žmonių. Nemokėjo vaikščioti su pavadžiu ir atlikti gamtinių reikalų lauke. Skanukų ir begalinio smalsumo dėka, pavyko įveikti visas baimes, o į dresūros pamokas vaikštom iki šiol.

 

Dabar didžiausi Loros pomėgiai yra išprovokuoti kitus šunis žaisti gaudynių, valgyti tai, kas ne jai skirta, plėšyti žaislus, kojines bei nešvariom kojom šokti į patalus. Ji mane išmokė atlaidumo – paskutinį kartą nagus teko kirpt su dviem vyrais veterinarais, nes Lora nekenčia kirpt nagų, bet vos tik pasibaigus procedūrai, lyžtelėjo man veidą ir vėl pradėjo vizginti uodegą. Ji mano gyvenime atsakomybės, atkaklumo ir besąlygiškos draugystės mokytoja.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

“Ji pas mus atkeliavo iš prieglaudos “Všį Penkta Koja”, rinkomes tikrai neilgai ji mus užbūrė savo akimis ir grožiu. “

Mes auginame katytę vardu Zara. Ji pas mus atkeliavo iš prieglaudos “Všį Penkta Koja”, rinkomes tikrai neilgai ji mus užbūrė savo akimis ir grožiu. Iš prieglaudos ėmėme todėl nes gaila tų vargšiukų kačiukų uždarytų narveliuose.. Ją pasiėme 1m5mėn panašiai tikslaus amžiaus nežinome net. Taip, vardas Zaros keistas, bet nežinau kodėl ji būtent Zara, prieglaudoje jai tokį vardą davė mes ir nekeitėme nes buvo pripratus prie to vardo.

Augintinių daugiau neturime, bet turėjome dar vieną mažesnę katytę, galvojom bus Zarai kompanija sutars ir draugaus, bet ne.. Teko grąžinti atgal. Zara labai ramaus charakterio, bet mano orchidėja jai visada užkliūna.. Naktimis pradeda dūkt, laksto, žaidžia su vaiko kamuoliukais rytais miega. Zara pas mus apie metus laiko. Labai džiaugiames ja ir mylim.

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė

Fotografė Gerda Ruzgienė,

“Ji be galo miela kalytė, kuriai labai patinka dėmesys, glostymai ir meilė.”

 

Mūsų su Bona susitikimas įvyko prieš 5 metus. Brolis grįžo iš pasivaikščiojimo miške ir pasakė, kad matė nuvažiuojantį automobilį ir iš paskos bėgantį šunį. Grįžęs kitą dieną pasakė, kad šuo vis dar ten. Supratau, kad reikia kažką daryti, nes, matyt, ją paliko. Nuėjus šunelis neprisileido, bėgo nuo mūsų.  Jau po kelinto ėjimo pamačiau, kad ji bėga link manęs. Labai apsidžiaugiau. Tada pamačiau, kad ji bėga ne pas mane, o link atvažiuojančio automobilio. Ji tikėjosi, kad atvažiuoja jos pasiimti. Tas vaizdas taip draskė širdį. Vėliau, matyt, suprato, kad jos jau nebeatvažiuos ir tą pačią dieną sekė paskui mane namo. Parsivedžiau į kiemą. Dar dabar menu tą rūstų vyro žvilgsnį per langą (nes tuo metu jau turėjome 3 šunelius). Jis sakė, kad galėsiu su tuo šuniu miegoti būdoje. Iš pradžių taip ir buvo. Ne, man nereikėjo miegoti būdoje, bet Bona miegojo joje. Tačiau neilgai trukus vyras pats pakvietė ją namo. Dabar jų santykiai puikūs, meilė abipusė, begalinė. Kartais net nesuprantu, kodėl Bona jį taip myli, gi parsivedžiau iš miško tai aš.

Atvykusi pas mus buvo labai įbauginta, bijojo net glostymų. Tiesa, kažkiek tų baimių likę ir dabar. Bona mums atsidavusi visa širdimi, tad gina mus ir mūsų namus nuo viso pasaulio. Jei užeina kas nors į svečius, Bona juos pasitinka urzgimu. Bet suprantu, kad tai yra tik dresūros ir socializacijos klausimas. Be to, svečiai jau suprato, kiek daug gali pakeisti gardesnis kąsnelis. Atvykusi pas mus Bona iškart sutarė su senbuviais augintiniais (šunimis), o kates ignoravo. Dar dabar nesupranta, kai katė ateina pažaisti. Namuose nėra iškrėtusi jokių šunybių, išskyrus nugraužtą pelės laidą.

 

O kiek džiaugsmo ir laimės ji mums suteikia! Kiekvieną rytą labai džiaugiasi, kai pabundame (pati nežadina, palaukia, kol prabusime, pradėsime kalbėti), tada šoka į lovą ir glaustosi. Kol mūsų nebūna namie, visada laukia, o kai grįžtame, džiaugdamasi pasitinka. Ji be galo miela kalytė, kuriai labai patinka dėmesys, glostymai ir meilė. Namie gyvena dar su dviem kalytėmis, su abiem draugauja, dalijasi vakariene, kartu dūksta. Baisu pagalvoti, ką jai teko patirti per pirmuosius savo gyvenimo metus, kol pateko pas mus. Tačiau gera žinoti, kad ji dabar yra saugi, labai mylima ir reikalinga.

 

Čia tik trumpai apie ją, bet išties Bona yra nuostabus šuo, šie penkeri metai, praleisti kartu, puikūs ir nekeisčiau jų į nieką. Tai nėra mūsų pirmas priglaustas gyvūnas, tad pastebėjau, kad jis kiekvienas kitoks, kiekvienas savaip ypatingas.

 

Foto Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

“Tos aštuonios akys, laukiančios, kol prabusi ryte, ir uodegos, palaimingai  vizgančios net per miegus, kai pakalbini, atperka visus nepatogumus, kuriuos sukelia keturių šunų turėjimas.”

 

Pradėsiu nuo seniausiai pas mus esančio labradoro retriverio Bakso. Jis, mano nuomone, buvo nelabai laimingas šuo, nes nesisekė jam su šeimininkais. Mano pažįstama mergina jį nusipirko kartu su butu 11 aukšte. Krizės metu, išvykdama į Angliją, ji lyg tarp kitko man pasiūlė – gal reikia šuns? Užmigdyti gaila, o palikti nėra kur. Taigi sutikau. Pasirodo, mūsų namai jam jau ketvirti. Ir paskutiniai, nes Baksas jau senjoras. Pas mus jis jau gal 7 metus, gyvena mylimas, nes, kas turi labradorą, galės paliudyti – nemylėti neįmanoma.

 

Tuo metu, kai mūsų gyvenime atsirado dičkis Baksas, turėjome juodą prieglaudinuką Odį. Jie buvo patys geriausi draugeliai, vadindavau juos savo Juodais Jorkšyrais. Tačiau taip susiklostė, kad Odžio mes netekome… Kadangi meilės tuštumą užpildo tik meilė, atsirado baltas Bimukas juodomis ausimis iš “Penktos kojos”. O tada prasidėjo… Mes supratome, ką reiškia turėti problematišką šuniuką – gražus, nuginkluojančiu žvilgsniu, bet visiškai nemeilus, laukinukas, vagiantis ir naikinantis absoliučiai viską. Pradėjau rimčiau gilintis į šuniukų auklėjimą, ėjome į dresūros pamokas, į kursus apie šunų elgesį. Nenorėjo jis jokio kontakto, apsikabinimų, glostymą iškęsdavo, rodos, dantis sukandęs. Bimukas kainavo daug ašarų mano dukrai, daug batų, pudros kempinėlių, žaislų ir kitokių  “vertybių”. O dar vištos, kurias porą kartų jie su Baksu išpjovė… Sąrašas būtų ilgas ir įvairus, bet čia tema apie meilę šuniui. Žodžiu, susidomėjusi Bimo bėdomis, aš pradėjau dirbti “Penktos kojos” prieglaudoje, gelbėti ir padėti šunims tapti šunimis, kuriuos galima mylėti. Ir dar. Įgijau silpnybę baltiems, juodomis dėmėmis ir nelengvo charakterio šunims.

 

Lordą į prieglaudą atvežusi mergina verkė, bet kitą dieną turėjo išskristi į Angliją. Lordui buvo 5 metai. Juodai baltas. Nedraugiškas, mylintis tik savo šeimininkę, kurios liūdėjo lodamas be pertraukos, draskydamasis nosį į grotas ir visiškai neėsdamas. Man jo buvo taip gaila. Po dviejų mėnesių jis vis dar lojo, jo letenėles buvo kraujuotos nuo beviltiško trepsėjimo ir vieną dieną aš neištvėriau. Jis tapo trečiu mūsų šuniu. “Laikinai”. O Kalėdų proga užregistravau jį kaip savo šunį. Su Bimu jie iškart sudarė sąjungą ir tapo broliais. Vienam buvo 2 metai, kitam 5. Vardą pakeitėme į Pūkio, nes jo žvilgsnis yra lygiai toks kaip Šreko katino. Pūkis myli mane besąlygiškai, tik turi bėdelę – nemėgsta jis mažų vaikų.

Jauniausias savo atsiradimu mūsų namuose yra Uodis. Jis visai nebaltas ir neturi juodų dėmelių. Ir visiškai neplanuotas kaip ir kiti. Uodis atsirado prie mano sesės namo ant kelio. Gulėjo ten gal savaitę nesitraukdamas, išduotas, paliktas ir, tarsi, laukdamas mirties. Sesės dukra pradėjo nešti jam maisto, parsivedė į kiemą, sugalvojo vardą ir jis tapo mano krikšto dukros šunimi Lietuvos kaime. Gyveno prie būdos, vakarais buvo vedžiojamas su pavadėliu, nes buvo sargus šuo. Būtų taip ir gyvenę, bet sesė baigė mokslus ir turėjo grįžti į Norvegiją. Tada Uodis atsikraustė pas mus. Kurį laiką dar gyveno lauke, bet nuo rudens jau gyvena namuose, moka būti kambariniu šunimi. Aišku, jis nėra tobulas, per daug atsargus, bet mielas ir draugiškas. Lankome šunų mokyklą, tai jam labai patinka. Mano šunų gaujoje Uodis pagal hierarchiją žemiausiai, bet tas jam netrukdo sulaukti glostymų eilės.

Aišku, gyvendama bute, aš negalėčiau turėti tiek šunų, nes fiziškai nebūtų įmanoma jų visų pavedžioti vienai ir jie visi užima daug vietos gulėdami mano nedidelėje virtuvėje ant grindų. Bet tos aštuonios akys, laukiančios, kol prabusi ryte, ir uodegos, palaimingai  vizgančios net per miegus, kai pakalbini, atperka visus nepatogumus, kuriuos sukelia keturių šunų turėjimas. Meilė, didele dalimi, gyvena šunyse.

 

Dalyvauju projekte ne dėl to, kad dirbu šunų prieglaudoje. Noriu padrąsinti žmones tureti po kelis šunis, nebijokite turėti antrą, jei turite vieną. Šuniui reikia žmogaus ir tiek vietos, kiek jis užima atsigulęs. Visa kita pasiekiama per meilę, supratimą ir draugystę, draugystę su nebūtinai gražiu, jaunu, meiliu šuniuku. Nebijokite prisijaukint vyresnio, jau išduoto ir gyvenimo patirties turinčio šuns.

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Mano pačios mylinčia ir subjektyvia nuomone, Flexas yra vienas gražiausių rainių pasaulyje ir galėtų būti modeliu.“

 

Su Flexo mama jau buvome pažįstamos keletą metų. Tai buvo po laiptais gyvenanti Kalniečių mikrorajono daugiabučių kiemo katė. Ši katė buvo viena meilesnių, nes šeimininkė ją išmetė į gatvę jau visai prijaukintą, besilaukiančią. Gyveno ji taip daug metų vis atsivesdavo naują vadą kačiukų kiekvieną pavasarį. Kačiukai stebėdavo savo meiliomis akutėmis žmones, grįžtančius iš darbo, o kartais net letenėlėmis mosikuodami prašydavosi įsileisti vidun. Skaudėdavo man širdį kiekvieną dieną pro juos praeinat. Bet kur aš (tuo metu dar studentė), pati neturinti savo namų, juos dėsiu? Tašką nusprendžiau padėti 2015 metų pavasarį, kai pikti kaimynai įkalino visą kačiukų vadą po laiptais, kad jie ten numirtų iš bado, užpurkšdami visus plyšius putomis. Laimei, viena kaimynė juos iš ten iškrapštė, viską man papasakojo ir aš, nieko nelaukdama, kreipiausi į prieglaudas. Kaip žinia, prieglaudos pavasarį užkimštos ir pagalba jų tik konsultacinio pobūdžio. Įdėjau skelbimą į Facebook, kad 5 šaunūs broliukai – kačiukai ieško namų, ir pati negalėjau patikėti, kiek daug gerų žmonių atsiliepė ir norėjo priglausti kačiukus visam laikui.

 

Taigi susidedu aš tuos pūkuočius į dėžę, parsinešu į virtuvę ir meldžiuosi, kad visi žmonės, kurie žadėjo, atvažiuotų pasiimti. Kačiukai išsigandę, susispietę į krūvą virtuvės kampe, šaukiasi mamos arba miega. Išskyrus vieną, tas jau spėjo po kelis kartus apeiti dujinę viryklę ir šaldytuvą iš tos pusės, kur dar niekam neteko būti, ir atlikti nuodugnų tyrimą bei voratinklių valymą. Atvažiuoja žmonės rinktis kačiukų. Kačiukų akytės užpūliavę, kai kurių pusė kailio aplipę „Makroflex“ putomis. Žiūrime į juos ir tariamės, kokie galėtų būt vardai, juokiamės, kad bus Makrai arba Flexai. Kačiukams nejuokinga, tie spiegiančiais balseliais šaukiasi mamos, kol po vieną, o kiti ir broliškai – dviese, išvažiuoja į savo naujus namus.

 

Na, ir lieku aš su mažuoju ekspeditoriumi, leidžiu tyrinėti kitus kambarius. Reikia būtinai kitą dieną nešti veterinarui, nes atrodo, kad per savo ekspedicijas dar lauke būdamas kažką pasidarė akytei. Mane aplanko draugės, kačiukas ištyrinėja ir jas. Vienos tetai reikia kačiuko, sutariame, kad palaikysiu kelias dienas pas save. Kita draugė sako pasilikti sau tą kačiuką. Leidžiame laiką su mažyliu ir kitą dieną keliaujame pas veterinarus atsikratyti kirmėlių, gydyti akies ir dar velniai žino kokių ligų. Liekame dviese su kačiuku, suvokiu, kad aš jau suprantu visus miau ir kitus jo leidžiamus garsus, lyg pati mama katė būčiau. Viskas, katinas jau mano ir jo vardas Flexas.

Kiek vėliau su gerąja kaimyne pagavome Flexo mamą ir sterilizavome ją pagal PSP programą. Katė dar pagyveno keletą mėnesių, bet vėliau jos nebematėme. Tuo tarpu Flexas augo smalsus ir žaismingas, tačiau sąmoningai tvarkingas ir jokių piktadarysčių nekrėsdamas. Kai nupirkau pavadėlį ir krepšį, prasidėjo mūsų trumpos kelionės su draugais ir šeima: tai į renginį, tai prie ežero. Toliausiai esame nuvažiavę į Kazlų Rūdą, miške žiūrėjome kiną. Na, aš žiūrėjau filmą, o Flexas gaudė visus uodus aplink mane. Eidami senamiesčio gatvėmis sulaukdavome daugybės dėmesio, kai kurie žmonės net akis pasitrindavo, norėdami įsitikinti, ar tikrai mato katiną, pririštą pavadėliu.

 

Taip ir būtų bėgusios tos mūsų tobulos dienos, jeigu ne finansiniai sunkumai, dėl kurių buvau priversta išvykti dirbti į užsienį. Palikau Flexą prižiūrėti savo šeimai. Didžiausia atsakomybė teko mano tetai, kuri dabar jau yra labiau Flexo šeimininkė negu aš. Visų pirma, tai katinėlis suprato, kad gyvenimas name yra kur kas pranašesnis už gyvenimą bute. Čia jis kasdien išvedamas į lauką ir tikriausiai jau yra išragavęs visų rūšių vabalų, kokių tik įmanoma. Visa šeima labai pamilo Flexą, jis yra mūsų visų dėmesio centras. Kadangi Flexas visuomet pasižymėjo įžvalga, pajutęs komforto zoną pradėjo pamažu iš smalsaus judraus kačiuko virsti į tingų ir irzlų bambeklį. O kai esi apsuptas keliomis mylinčiomis moterimis, tai nustatyti namų taisykles pagal save yra visai nesudėtinga. Taigi gyvenimas pagal Flexą:

* Jokių glostymų ir ėmimų į rankas. Kailis yra šventas reikalas. Pats pasikviečia, kai laikas glostyti.

* Smagiausias glostymas yra prie maisto dubenėlio, triauškiant sausą maistelį. Galima ir pašukuoti.

* Skaniausias vanduo yra tiesiai iš čiaupo. Laukia ant kriauklės krašto, kol bus suplauti indai ir jo asmeninis fontanas atsilaisvins.

* Geriausias pasaulyje kvapas – agurko. Skonis irgi labai geras.

* Negali pakęsti skambučių, netikėtų garsų, o ir šiaip ne visų žmonių balsai gražūs.

* Nemėgsta būti vienas. Kažkas kvėpuojantis, pageidautina, turi būti patalpoje.

* Svečius reikia ignoruoti. Ignoravimas vyksta įsilipus į savo bokštą, nusisukus į sieną.

* Svečius reikia išlydėti, nesvarbu, kiek svečių ar kokiu metu jie išeina, Flexas tupi šalia durų ir visus išleidžia. Tikriausiai skaičiuoja, kad nė vienas neužsiliktų jo valdose per ilgai.

* Saldžiausias miegas yra VISUR! Tačiau jeigu šalta, būtinai ateis naktį ir atsiguls ant kojų. Tuomet žmogus bijo pajudėti ir greičiausiai blogai išsimiega, bet koks skirtumas, jis vis tiek gadina savo miegą ir keldamasis į darbą, tai pats kaltas.

* Veterinarai yra blogis. Namiškis, kuris veža pas veterinarą, irgi yra blogis. Po to reikia žmogų pamokyti ir nemiegoti ant jo kojų kelias savaites.

* Nagų kirpimas yra kančia. Tokia pati kaip veterinarai ar genocidas.

* Svarbiausia parodyti namiškiams, kaip jų pasiilgsti, net jeigu jie tik šiukšlių išmesti išėjo. Todėl Flexas visada reikiamu metu atsidurs prie durų ir dar meiliai pasitrins į staktą. Jokiu būdu ne į žmogų, žmonės yra FUI!

* Viena įdomesnių pramogų yra stebėti, kaip žmogus neriasi iš savo kailio ir vilioja žaisti, judindamas įvairiausius plunksnuotus žaisliukus. Jeigu žmogus žaisliuką judina ilgai – galima vieną kitą kartą grybštelėti žaisliuką (iš gailesčio žmogui).

* Flexas urzgia. Taip rodo savo nepasitenkinimą anksčiau aprašytiems dalykams.

* Flexas turi savo Facebook puslapį: https://www.facebook.com/catlifeflex/.

 

Mano pačios mylinčia ir subjektyvia nuomone, Flexas yra vienas gražiausių rainių pasaulyje ir galėtų būti modeliu. Aš jo visai nematau kaip nuskriausto benamiuko, man jis kilmingas ir išdidus katinas. Tada, kai šis katinėlis nusprendė būti mūsų gyvenimo dalimi, įnešė džiaugsmo visai šeimai. Gyvūnai suartina, verčia šypsotis, moko drąsos ir atsidavimo. Tačiau noriu visiems žmonėms priminti apie atsakomybę, kurią už juos nešame. Gyvūnas – ne daiktas, jo negali atiduoti ar išmesti. Įsitikinkite, ar turėsite galimybes suteikti jam tokias sąlygas, kokių nusipelnė. Tobulame pasaulyje gyvūnai lakstytų laisvėje, tačiau privalome juos saugoti nuo savęs pačių. Tas laisvės ribojimas pačiam gyvūnėliui nėra suprantamas. Kaip ir gydymas nėra suprantamas. Gyvūnai turbūt galvoja, kad juos kankiname. Verčiame juos gyventi žmonių gyvenimą, kuriuo patys ne visada esame patenkinti. Linkiu, kad greitu laiku turėtume kuo daugiau atsakingų žmonių ir kuo mažiau beglobių.

 

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Visos kartu esame jau dvejus metus ir kasdien viena kita džiaugiamės vis labiau.”

Šeštadieniukė mano gyvenime atsirado netikėtai, ją radau netoli savo darbovietės, tiesiog pamačiau tūnančią tarp šalimai sukrautos medienos ir nuėjau pakalbinti. Ištraukiau į dienos šviesą ir pasiėmiau ant rankų, ji buvo purvina, alkana ir liūdna. Aplinkinių žmonių klausinėjau, kieno tai šuo, bet visi tik trūkčiojo pečiais ir sakė, kad nieko nežino. Turėjau vos keletą minučių iki savo treniruotės pradžios, todėl įsodinau ją į automobilį, artimiausioje parduotuvėje nupirkau šunų maisto ir keliavome sportuoti. Visą savaitę socialiniuose tinkluose žmonės ir įvairūs prieglaudų puslapiai dalinosi rastos taksiukės nuotrauka, mieste draugai padėjo išklijuoti skelbimus, veterinarijos klinikose ieškojome čipo, bet vienintelį atsakymą iš visų girdėjau, kad tas šuo atsirado laiku ir vietoje ir mes puikiai viena kitai tinkame. Taip ir nutiko, dabar mes geriausios draugės. O į skelbimus jokio atsakymo ir negavau.

 

Šeštadieniukės vardą gražuolė gavo tik todėl, kad vardo rinkimo diena buvo šeštadienis, bet jokio kito mielesnio vardo ir nesugalvočiau, o ir vardadienį švenčiame kas savaitę.  Krikštatėviu tapo septynerių metų draugų vaikas. Pats smagiausias Šeštadieniukės užsiėmimas – kasti duobes, ypač kurmiarausius. Antroje smagiausių užsiėmimų sąrašo vietoje, be abejonės, yra gulėjimas ant nugaros, kai kas nors glosto ilgą pilvuką. 

Mūsų rastinukė yra be galo draugiška ir miela visiems, kurie jai skiria dėmesio, pašnekina, bet vaikams ji jaučia ypatingą meilę, nieko nelaukdama pati pirma prie jų keliauja. Namuose dar turime katę, jos yra puikios kolegės, kai miega, bet ne miego metu taip pat gerai sutaria. Katės istorija šiek tiek kitokia, pas ją atsikraustėme mes, nes buvęs buto nuomininkas neturėjo galimybės pasiimti jos kartu. 

 

Visos kartu esame jau dvejus metus ir kasdien viena kita džiaugiamės vis labiau. Didžiausias džiaugsmas būna rytais, nes po kiekvienos nakties Šeštadieniukė būna labai pasiilgusi, o kai pasiilgsta, ji be sustojimo laižo veidą. Nepasakyčiau, kad tai labai didelis malonumas man, kai būni vos pramerkęs akis, bet gauni pliūpsnį meilės ir diena būna daug gražesnė. 

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

„Šis nuostabus senjoras labai linkęs prisitaikyti prie situacijos, bet labai nemėgsta, kai tenka keltis anksti ryte, labai jau mėgsta pamiegoti.“

 

Rosso pas mane atsidūrė praėjusių metų lapkričio mėnesio paskutinę dieną. Jis atkeliavo pas mane iš nuostabios Dogspoto šeimos. Vieną rytą draugė atsiuntė Dogspoto skelbimuką, kad senjoras bokseris ieško naujų namų ar bent laikinos globos. Kai tik pamačiau nuotraukas, iškart supratau, kad noriu, ir tai yra mano šuo. Taigi dar tą patį vakarą važiavau į Vilnių jo pasiimti iš laikinų globėjų. O charakteris… tiesiog nuostabus, be galo trokštantis bendravimo ir kontaktą palaikantis senolis, kuris pamatęs kamuoliuką, ar pagalį, visai nepanašus į senolį. Koks jo amžius – niekas pasakyti negali, bet pagal tai, koks jis yra, manome, kad jam yra maždaug 8 metai. Iš tiesų, be galo myli žmones ir yra labai draugiškas, todėl svečių atvykimas pas mus jam teikia labai daug džiaugsmo. Su kitais šunimis sutaria tiesiog puikiai. Ir nors į žaidimus leidžiasi toli gražu ne su kiekvienu, bet niekados neskriaudžia kitų (net ir tada, kai koks mažylis ant galvos lipa).

Iš tiesų susidraugavom labai greitai, ir kartu jau nuveikėme tikrai nemažai. Kol nebuvo tokie karšti orai labai mėgom keliauti kartu, tiesa, kai atėjo karščiai, teko šiek tiek keliones mažinti, visgi ne jaunuolis. Turbūt, kaip ir dauguma bokserių, Rosso pasižymi savo buvmo vietą ją apseilėdamas. Visur kur pasisvečiuojam – paliekam ženklą. Šis nuostabus senjoras labai linkęs prisitaikyti prie situacijos, bet labai nemėgsta, kai tenka keltis anksti ryte, labai jau mėgsta pamiegoti. Kolkas Rosso vienintelis augintinis namuose, karaliauja, vaikšto kur nori ir viskas priklauso jam. Tiesa, dažnai keliaujam pasivaikščioti su kitais keturkojais draugais. Vieną kartą teko vežti Dogspoto globotinę, jauną kalytę, iš Vilniaus į Kauną, į naujus namus, tai Rosso labai rūpinosi mažyle, kaip vyresnysis brolis, miegojo šalia, bet vis pakeldavo galvą įsitikinti, kad jai viskas gerai. Kai vėl likom tik dviese, atrodė nusiminęs, galbūt tikėjosi, kad gyvensime visi trys drauge. Vien dėl to, ateities planuose yra dar vienas augintinis.

Taigi tokia trumpa mūsų istorija, bet tikimės dar ilgai būti kartu ir dar daug pamatyti, daug keliauti ir šiaip visko nuveikti.

 

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Stela Bartusevičiūtė

“Miegame kartu ir būtinai Katinas turi būti užklotas antklode, nes kitaip niekas negalės miegoti, kol to nepadarysiu.“

 

Mūsų vieno kambario bute gyvena 5 asmenybės: du dvikojai ir trys keturkojai. Jei ne mano pirmoji keturkojė, kuri yra be galo pavydi, bijau pagalvoti, kiek dar čia tų kojų tilptų mano nedideliame bute. Kadaise visi gyvenome dviejų aukštų name, tačiau taip jau susiklostė, kad teko nemažai kraustytis. Pirmoji keturkojė vardu Aira yra šių namų šeimininkė ir visų augintinių mama. Kadangi jau mama, tai ir vadovauti visiems reikia, auklėti, pabarti. Bet šis pasakojimas ne apie ją.

Trečiasis mūsų šeimą papildęs keturkojis yra katinas vardu Katinas. Sakau trečiasis, nes buvo ir antrasis, vokiečių aviganis Artas, tačiau jis jau ganosi plačiosiose pievose. Klausiate, kodėl Katinas? Nes taip jau išėjo, kad ilgą laiką galvojome, kad jis yra mergaitė ir vadinome jį Luna. Tačiau vėliau paaiškėjus, kad jis tai ir yra JIS, reikėjo galvoti naują vardą. Na, o kol galvojome naują vardą, tiesiog vadinome jį Katinu. Matyt, per ilgai galvojome, nes jis labai greitai pradėjo atsiliepti šaukiamas Katino vardu.

Katinas į mūsų namus, galima sakyti, įsiprašė pats. Vieną vasaros vakarą mama su drauge ėjo į parduotuvę ir pasijautė, lyg būtų sekamos. Besižvalgant per petį, persekiojimo versija pasitvirtino – jas sekė katinas. Jis sėdėjo prie parduotuvės durų ir laukė. Laukė ne bet ko, o mano mamos. Mamai išėjus parlydėjo iki pat namų. Priėjus namų vartus jis atsisėdo, o mama paklausė: „Ką man dabar su Tavimi daryti?“. Jis pasižiūrėjo į ją savo jūros žydrumo akimis ir sumiaukė. Mama suprato, kad tai tas, kurio mums ir trūko. Kadangi aš buvau išvykusi, man grįžus kitą dieną ir įbėgus į kambarį, kur sėdi tas mūsų naujas augintinis, pamačiau tai, ko nebuvau mačius ir iki šiol dar nemačiau. Visas katinas turėjo tiek blusų, kad jos lipo viena per kitą, nes tiesiog joms nebuvo tiek vietos ant jo kūnelio. Galėjai matyti, kaip jos šokinėja per visą jo kūną nuo galvos iki uodegos. Pamiršau paminėti, kad jam buvo kokie 4-6 mėnesiai. Blusas išnaikinome iš trečio karto.

Kadangi Aira buvo pirmoji, tai ji ir užaugino Katiną, išmokė, ką galima daryti ir ko ne. Jei tik jam dingteli mintis padaryti kažką blogo, iš karto yra sudrausminamas Airos. O minčių būna įvairių: ir užuolaidas perkabinti, ir lovos kampą pagražinti, net ir sodininku pabūti. Sodininku turbūt sunkiausia būti, nes net ir kaktusai šiuose namuose sunkiai prigyja.

Man grįžus visuomet mandagiai pasisveikiname vienas su kitu. Žinoma, kuo garsiau tuo geriau ir maloniau. Nuo 8 val. ryto, kai dar visi miegame, Katinas pradeda laukti pusryčių. Laukia kantriai, guli šalia ir žiūri savo mėlynomis akimis, su savo ūsu pakaso man nosį. Nespėjus pramerkti akių jau bėga į virtuvę ir kuo garsiau stengiasi mane prisišaukti. Pirmi namuose visuomet pusryčiauja keturkojai, dvikojai – paskutiniai. Kartais jam užeina meilės priepuoliai, atrodo, gyvas ant galvos užlipti, mielesnio katino turbūt nesu sutikusi. Galbūt dėl to, kad jis toks vienintelis? Miegame kartu ir būtinai Katinas turi būti užklotas antklode, nes kitaip niekas negalės miegoti, kol to nepadarysiu. Mėgstamiausias skanumynas – arbūzai ir melionai. Ilgą laiką aš to nežinojau ir dažniausiai už vagystę bardavau Airą, tačiau kažkada pričiupau nusikaltimo vietoje, tad dabar arbūzą turime dalintis visi.

Ketvirtoji mūsų šeimoje yra dekoratyvinė triušytė Bela. Tačiau ji Katinui nėra labai įdomi, daug įdomesnė Airai. Svarstau, kad galbūt dėl to, kad jų kailių spalva yra labai panaši. Tačiau namuose buvo dar vienas gyventojas – Džiungarijos žiurkėnas Storas. Va čia tai jau įdomybė. Vieną naktį Katinas tiek man, tiek žiurkėnui tiek streso įvarė, kad ilgai nepamiršiu. Įsigudrino numesti Storo narvelį. Aš šoku iš miegų, nesuprantu kas darosi, žiurkėnas bėga po kambarį ir nesavu balsu cypia, katinas paskui žiurkėną, šuo paskui katiną, o aš paskui visus. Bet viskas baigėsi gerai, visi liko sveiki. Tačiau Storas taip pat šiuo metu jau sukasi savo ratuke ant debesų.

Katinui greitu metu nusimato jubiliejus. Visi 10 metų sukaks. Labai myliu visus savo augintinius, kiekvienas jų mane išmokė ir vis dar moko naujų dalykų. Katinas išmokė mane suprasti (nes prieš jį turėjau tik šunis), kad jis nedarys to, ko AŠ noriu, bet aš privalėsiu daryti tai, ko JIS nori. Tačiau visada apgaubs savo begaline meile, sugebės prajuokinti iki ašarų ir vėliau jas nubrauks nuo veido savo ilga raina uodega.

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Suaugusį šunį priglausti tikrai ne kiekvienam, kadangi tai reikalauja labai daug kantrybės ir darbo, bet mes tuo tik džiaugiamės, nes stebėti, kaip keičiasi šuo, yra neįtikėtina.”

 

Rugsėjo mėnesį sueis lygiai metai, kaip Dragas su mumis. Suradome mes jį “Penktos kojos” prieglaudoje, su būsimu vyru ieškojome, kokį šuniuką įsigyti, apsvarstėme begalę veislių. Aš nuo pat mažumės esu augusi su šunimis, bet niekada neturėjome augintinio iš prieglaudos. Vis žiūrėdavau įvairių prieglaudų nuotraukas, skaitydavau sėkmės istorijas, ilgokai svarstėme, kol nepamačiau Drago (tada jo vardas buvo Cody). Iš karto papasakojau sužadėtiniui, o jis pažinojo vieną savanorę iš šios prieglaudos, mes iškart pasiskambinome, pasiklausinėjome ir nuvažiavome po poros dienų susipažinti.

 

Pavedžiojome ir jį, ir dar kitus šuniukus, nors matėme, kad Dragas buvo laukinukas, bet vis tiek kažkoks ryšis atsirado. Nepabijojome nei jo dydžio, nei to fakto, kad, matyt, augęs prie būdos (savanoriai jį rado lakstantį su grandine aplink kaklą). Pamenu, grįžę ilgai kalbėjomės, bet kitą vakarą mes jį parsivežėme.

Pirmos dienos nebuvo lengvos, manau, visi, kas priglaudę suaugusius šunis, susiduria su problemomis. Žinoma, buvo baimių, o jei šuniukas nepripras? Pradžioje kelias savaites pratinomės vieni prie kitų, bet po to pradėjome individualius kursus “Rekse”. Problemų buvo su vaikščiojimu ir ypač su kitais šunimis, ant visų puldavo, nors žmonės jam visi draugai. Stebėjomės, kad namie jis kaip auksinis, nieko negadino, reikaliukus darydavo tik lauke, visiškas ramybės įsikūnijimas. Ilgai mokėmės ir jau po pusės metų rezultatas buvo neįtikėtinas, tikrai buvome apakę nuo pokyčio, mums labai padėjo treneris.

 

Dabar Dragui kiti šunys labai įdomūs, gali kartu vaikščioti, priėjęs nori žaisti, nors anksčiau iš tolo pamatęs ardydavosi. Jis labai meilus, dėl mūsų, atrodo, padarys viską. Mokomės, aišku, ir toliau, kaip to ir reikalauja kiekvienas šuo.

 

Dragui jau yra apie 3 metus, dabar jis veterinarų išgirtas kaip labai gražus ir sveikas šuo (kai pasiėmėme, šuo svėrė 14 kg, dabar – 23 kg). Mylime jį be galo, neįsivaizduojame kito šuns mūsų šeimoje. Visada keliaujame su juo, kur tik galime, patys esame keliauninkai ir gamtos mylėtojai ir Dragas puikiai mus papildo, mėgsta būti miške, prie vandens.

 

Jis labai geras šuo, draugas, šeimos narys, džiaugiamės, kad pasiėmėme šuniuką iš prieglaudos. Suaugusį šunį priglausti tikrai ne kiekvienam, kadangi tai reikalauja labai daug kantrybės ir darbo, bet mes tuo tik džiaugiamės, nes stebėti, kaip keičiasi šuo, yra neįtikėtina. Jei gali suteikti gyvūnui kuo geresnį gyvenimą, kodėl gi to nepadaryti? Dažnai pajuokaujame su būsimu vyru, kad Dragas tarsi likimo atsiųstas, nes toks panašus į šeimininkus, net aplinkiniai netiki, kad ne nuo mažumės auginome.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

„Ypač man patinka tai, jog šeimoje atsiradus Kiviui daug daugiau laiko visi praleidžiame lauke – einame pasivaikščioti 4 kartus per dieną.“

 

Kivį, kaip juokais sakome, „įsivaikinome“ iš „Penktos kojos“ prieš gerą pusmetį. Vaikai zyzė ir išzyzė. Apsisprendimą turėti šuniuką lėmė ir geri pavyzdžiai aplinkoje – dviejų kolegių šuniukai iš prieglaudos puikiai pritapo jų šeimose.

Nuvažiavus į prieglaudą Kivis (vardo nekeitėme) mus papirko linksmumu. Išvestas pasivaikščioti be perstojo dūko, šokinėjo, rodėsi, nuolat šypsojosi. Toks yra ir dabar, visada labai aktyvus, pasiruošęs žaisti ir kartu labai meilus, mėgsta prisiglausti, padėti leteną ant šalia sėdinčio. Kartais, kai būna labai išsiilgęs (pvz., mums grįžus iš kelionės), prigula lovoje šalia ir padeda galvą ant peties. Matosi, kad labai vertina namus, – pasivaikščiojęs lauke visada pavadėlį tempia namų link.

Kad ir koks mielas bebūtų, visgi tai yra šuo, prikrečiantis visokių eibių. Tušinukų ir pieštukų sugraužė jau krūvą, apkramtė ne vieną knygą, nušvilpė ne vieną kepsnį… Ypač sunki buvo pradžia – teko mokyti reikalus atlikti ne bute. Pravaikščiojęs valandą lauke, krūvelę grįžęs sukraudavo svetainėje… Prireikė 2 savaičių ir jam, ir mums suprasti vieniems kitus. Kantrybė, susižavėjimo šūksniai ir pagyros Kiviui atlikus reikalus lauke atsipirko.

Vis pagalvoju, kad rizikavome paimdami šuniuką iš prieglaudos užsimanius vaikams. Jiems Kivis yra žaidimų draugas, o atsakomybė už jo priežiūrą tenka mums, tėvams. Negalvojau, kad šuniuko globa pareikalaus tiek laiko, pastangų, nors dauguma jų mums malonūs – pašerti, būti lauke, prižiūrėti kailį, vedžioti pas kirpėją ir t. t. Ypač man patinka tai, jog šeimoje atsiradus Kiviui daug daugiau laiko visi praleidžiame lauke – einame pasivaikščioti 4 kartus per dieną. Susipažinome su daugybe kaimynų, turinčių šunis. Labai mėgstu ankstyvus rytinius pasivaikščiojimus savaitgaliais – kol miega vaikai, su vyru pasiimame po kavos puodelį ir keliaujame į šilą.

Pabaigai apie tai, ką gausi „įsivaikinęs“ šunį.

Begalinį džiaugsmą grįžus namo – visada tave pasitiks, apšokinės, išbučiuos.

Nuolatinius pasivaikščiojimus lauke – ir kai oras nuostabus, ir kai lyja, ir kai esi pats nusikalęs kaip šuo.

Būsi pasmerktas būti nuolat mylimu – tave sekios, visada bus šalia, prisiplos kai sėdėsi prieš TV ar skaitysi knygą.

Išmoksi pasidėti daiktus į vietą, kad nepasiektų šuo, užsimanęs ką nors pagraužti, ir po valgio iškart susitvarkyti stalą, sudėti maisto likučius į šaldytuvą.

Susipažinsi su kiekviena savo rajono gatvele, parkeliu, pievele, nes jas lankysi kasdien.

Susipažinsi su kaimynais, turinčiais šunis – bevaikštinėdami kartu po kiemą  anksčiau ar vėliau pradėsite bendrauti.

Turėsi be išlygų tave garbinantį draugą.

Argi tai ne nuostabu?

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

“Imame suprasti, kad katytė bus puiki maisto gamintoja, nes ruošiant pusryčius, pietus ar vakarienę ji visada šalia, ant spintelės stebi kiekvieną judesį ir gaudo kvapus – mokosi kaip pavyzdingas studentas.”

 

Nuo pat mažumės ir aš, ir mano vyras augome mylėdami gyvūnus, tačiau, kai susituokėme ir apsigyvenome kartu, neturėjome sąlygų laikyti gyvūnėlio (taip mums tada atrodė). Vis pasikalbėdavome, kaip būtų šaunu turėti šunelį ar katinėlį, tačiau prie rimtų sprendimų taip ir nepriėjome, kol vieną dieną…

 

Turėdamas laisvo laiko mano vyras visada mėgsta išeiti pasivaikščioti į netoli namų esančius parkus ir šilus.  Ta diena nuo pat ryto prasidėjo kitaip nei įprastai. Rytinis telefono skambutis sujaukė nusistovėjusį dienos ritmą, todėl mano vyras tąkart pasivaikščioti išėjo keliomis valandomis vėliau, pasuko kita kryptimi, nei mėgdavo eiti. Atrodo, kad kažkas jį tiesiog traukė atsidurti tam tikru metu tam tikroje vietoje.

 

Žingsniuodamas Nemuno šlaitu, apaugusiu medžiais ir krūmais, stabtelėjo atsikvėpti ir pamatė iš už šabakštynų išlindusią mažo katinuko baltai rudą galvytę, kuri žiūrėjo tiesiai į jį. Kačiukas, „pagavęs“ mano vyro žvilgsnį, išlindo iš krūmų ir ristele pribėgęs prie jo ėmė trintis apie kojas ir savo purvinomis kojytėmis bandė išsilaikyti ant vyro batų. Atrodė, kad jis džiaugėsi atradęs kažką savo, pažįstamo. Vyras nustebo, kad laukinis mažas kačiukas toks drąsus, nesitraukė nei per žingsnį, pasimeilinęs keliais šuoliukais užsliuogė ant mano vyro pečių, lyg pareikšdamas, kad tikrai keliaus kartu.

Vyras dar kartą apsidairė, ar nesimato katinėlio šeimininko (nes atrodė, kad kačiukas pratęs prie žmogaus), ir suprato, kad vieno mažulio lauke likimo valiai tikrai nepaliks. Pasiguldęs ant rankų nešėsi mažutį namo, bijodamas, kad šis nestryktelėtų iš glėbio ir nepabėgtų. To, pasirodo, šis net neketino daryti, gulėjo glėbyje ramus, kartkartėmis krūptelėdamas nuo pravažiuojančių mašinų triukšmo.

 

Dar prieš parsinešant kačiuką buvau informuota, kad grįžusi po darbo namuose rasiu svečią. Ir džiaugiausi už vargšą gyvūnėlį, ir rūpestis sukosi galvoje, kaip jie ten laikosi, reikia parūpinti tualetą, maistelį ir kitas mielas smulkmenas. Sutariau su veterinarijos klinika dėl apsilankymo dar tą patį vakarą. Tai buvo 4-5 mėnesių baltai oranžinė, mažutė, liesa, draugiška, patikli ir smalsi katytė, greičiausiai lauke gyvenusi jau kurį laiką. Ant užpakalinės pėdutės matėsi apgijusi įsipjovimo žaizdelė, kojytės vietoje baltos spalvos buvo pilkos, organizmas nusilpęs, laukė ilgos gydymo procedūros. Papasakojome daktarui katytės istoriją, pasakėme, kad priglaudėme ir tikrai toliau ja rūpinsimės. Žinoma, sako daktaras, kitaip ir negali būti. Mes su vyru nustebome, kodėl gi jis toks garantuotas, o daktaras juokiasi, sako – net ant vyro striukės parašyta „cat protection“ (nedidelė emblema).

 

Vyras pavadino katytę Arančina, nes ji buvo ir išvaizda, ir spalva panaši į itališką patiekalą arancini, bet trumpindami ėmėme ją šaukti Džina. 2018 m. gegužę šventėme Džinutės metukų sukaktį. Nors mes kartu dar tik pusšešto mėnesio – ėmėme suprasti gyvūno charakterį, pastebėjome, kaip ji dievina mažus pliušinius žaisliukus, taigi pripirkome jų visą krūvą. Buvo labai juokinga stebėti, kaip ji dieną su jais žaidžia, o vakare, radusi porą, trejetą žaisliukų (specialiai įdėdavome daugiau) savo miego guolyje, pasiėmusi į dantukus po vieną juos išnešdavo į kitą kambarį, lyg jie skirti tik dienos žaidimams, bet ne miegui (nors vienam meškučiui padarė išimtį). Pasiilgusi kompanijos labai mėgsta rytais (žinoma, keliasi anksčiau nei mes) ateiti prie mūsų miegančių ir savo aštriu liežuvėliu lyžtelėti nosies galiuką ar akies voką – tai iškart pažadina. Bet apsimetus, kad tebemiegi, ima spausti savo mažą galvytę į delną, neva bandydama ieškoti paglostymo, tai irgi labai miela. Vakare, kai supranta (o patikėkite, supranta viską, net ir anglų ir italų kalbą – taip bendraujame šeimoje), kad ruošiamės gultis, keletą minučių ima lakstyti kaip vijurkas, išsisiautusi įsitikina, kad mes lovoje ir nebesisukiosime po kambarius, rami ateina į savo guolį, o ten dar reikia pliušinius nenaudėlius iškrapštyti lauk. Dar dievina tekančio vandens čiurlenimą, todėl vonioje visada palaikys kompaniją, nors savo kailiuką saugo, šlapina tik letenėles. Mielai įsirango kriauklėje ir, rodos, medituoja, stebėdama besimaudantįjį.

 

Imame suprasti, kad katytė bus puiki maisto gamintoja, nes ruošiant pusryčius, pietus ar vakarienę ji visada šalia, ant spintelės stebi kiekvieną judesį ir gaudo kvapus – mokosi kaip pavyzdingas studentas. Beje, kavos aparatą įjungti jau išmoko. Kai vieną ankstų savaitgalio rytą išgirdome veikiančio kavos aparato garsus (visa laimė, kad kava ir vanduo būna suruošti iš vakaro), buvome priversti keltis iš šilto guolio ir mėgautis rytine kava, taigi nuo to laiko kavos aparatą išjungiame iš elektros lizdo.

 

Džina labai mėgsta mūsų draugiją, nėra rankinukė, bet visada turi būti kartu, tame pačiame kambaryje. Poilsio nuo žaidimų metu visada įsitaisys kur nors šalia, ne per arti, bet vis tiek šalia. Svarstome su vyru, matyt, savo pakibinimais, glostymais ir bučiniais drumsčiame jai ramybę, bet kaip galima ramiai praeiti pro tokį meilumą. Jei abu ruošiamės išeiti iš namų – ji akivaizdžiai pasikeičia, žvilgsnis, rodos, klausia, ar greitai grįšime. Beje, mums išėjus pro duris Džina bėga prie lango išlydėti ir atsimojuoti, tiksliau – mojuojame mes. Aš eidama į darbą, kiekvieną rytą matydama vyrą ir Džinutę lange prieš sėsdama į automobilį mojuoju ranka kaip pakvaišusi – turėčiau juokingai atrodyti kaimynams. Bet be galo miela matyti, kai tave išlydi ar pasitinka.

 

Turime planų ir vasarai – pratinsimės prie pavadėlio (jau pradėjome) ir mėginsime, anot Makaliaus, užkeliauti Lietuvą. Kas žino, ateityje gal išvyksime atostogų ir už Lietuvos ribų.

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

Good day,

 

From the very beginning, I and my husband have grown to love animals. Previously, we have kept pets. When we got married and settled together – we did not have the ability to hold a pet (that’s what we saw 😊). We talked about how cool it was to have a dog or a cat, but we did not get serious decisions until one day …

With free time, my husband always likes to go out to walk around the parks and the hills near the house.

That day, from the morning, began “differently than usual”. An Eastern telephone call messed up the established rhythm of the day, so my husband walked a few hours later, than on a regular basis, turned to the other direction than he wanted to go. It seems that something just attracted him to find himself in a particular place at a certain time.

Walking along the Nemunas slope, overgrown with trees and shrubs, I stopped to breathe and saw a little cat-white, poured over the soles of the shaft, into a brown pitch, which looked straight at him. The kitten, “catching” the look of my husband, straightened out of the shrubs and climbed to him on the cross, began to rub about his legs and tried to keep his drunk stoat on man’s shoes. It seemed that he was happy to find something familiar to him. The man was surprised that the wild little kitten was so brave, did not move in a single step, he was sweating – with several bears hanging on my shoulder, as if he was saying that he was really going along.

The husband again looked around or did not see the host of the cat (because it seemed that the kitten would go to the man) and realized that one girl in the field would not miss the fate of the fate. Having fallen on his arm as a “baby” carries a small house, fearing that he would not run out of hustle and not run away, which, it turns out, did not even intend to do it, was lying calm in his arms, sometimes shaking from the noise of passing cars.

Even before the kitten came in, I was informed that when I returned from work, I found a guest at home.

And I was happy for a poor paternal, and my concern was how they stayed there, they needed to provide a “toilet”, a sack and other cute little things. I agreed with the Veterinary Clinic on the visit that same evening.

 

It was 4-5 months white orange, small, upy, friendly, beloved and curious kitty.

 

Has been visible to the field for some time already. On the back of the leg, a scissors wound was seen, the legs – the white spot was gray, the body of the kitten was weak, waiting for long treatment procedures ☹

 

We told the doctor about the story of a katytė, we said that we had gotten caught up and we were going to care more about it.

Of course, the doctor says, otherwise it can not be.

We saw with our husband why he is so sure, and the doctor laughs, says “cat protection” (a small emblem) written on the jacket by the man.

 

The man named the kitty “Aranchina” – because she was both a look and a color similar to the Italian Arancini dish, but, shrinking, we started shouting her – Jin, so we left

 

2018 In May, we celebrated the anniversary of Dzintinkas.

Though we were only half past six months together, we began to understand the character of the animal, we noticed how she adores small plush toys – we bought them a whole pile of ۞. It was very funny to watch how she was playing with them in the evening, and in the evening, having found a pair of three toys (we put more specially in our sleeping bag), we took them to the next to each other, just like they were for daytime games, but not for sleep – although one exception has been taken exceptionally.

I found the company very much in the morning (and of course it goes before us) to come to our sleeping and with your sharp tongue to glance at the tip of the nose or the eyelid – of course, it immediately awakens, but pretending to still remain, he presses his little head on the palm, perhaps trying to find paging is also very cute 😊.

In the evening, when you understand (and believe me understand everything, even in English and Italian – so we interact in the family) that we are going to sleep – takes a few minutes to jerk like a vijurka, making sure that we do not go to bed after bed, quietly come to our bearings, but there’s still plush noodles to squirm around

 

Still loving the whirlpool of running water, so the bathroom will always support the company, even though it protects its own nakedness, it only moisturizes. It is nice to put on a sink and it seems to meditate while watching a bathing party.

 

We realize that it will be a great food producer 😊, as preparing for breakfast, lunch or dinner – always next to each other, watching the movement and scooping on the cupboard – learns as an exemplary student 😊. By the way, the coffee machine has already been switched on. When we heard the sounds of a functioning coffee machine on the early morning of the weekend (I was fortunate to have coffee and water from the evening), we were forced to get up from the warm bearings and enjoy the instant coffee 😊, since we turned off the coffee machine from the electrical outlet.

Very fond of our company, not a “handkerchief”, but always be together in the same room. The rest of the game will always stay close to you, not too close, but still close – we are discussing with a man, with his strokes, glittering and kissing moments of tranquility, but how can you calmly pass through such love.

If both of us are going to get out of the house – it’s obviously changing – the glance seems to be asking if we will come back soon. By the way, when we get out of the way, Gina runs to the window to melt and mumble, and more precisely, we are masturbating.

I go to work, seeing a man and a girl in the window each morning, I’m waking my hand like a dude before I sit in a car – I should look ridiculous to my neighbors. But it’s incredible to see you when you’re losing or seeing you.

We have plans and summer – we will be able to get to the lane (we have already started) and we will try, according to Makalius, to come to Lithuania 😊. Who knows, in the future we may leave for holidays outside of Lithuania.

 

Buona giornata

 

Fin dall’inizio, io e mio marito siamo cresciuti ad amare gli animali. In precedenza, abbiamo tenuto gli animali domestici. Quando ci siamo sposati e ci siamo sistemati insieme, non avevamo la possibilità di tenere un animale domestico (è quello che abbiamo visto 😊). Abbiamo parlato di quanto fosse bello avere un cane o un gatto, ma non abbiamo preso decisioni serie finché un giorno …

Con il tempo libero, a mio marito piace sempre uscire per passeggiare nei parchi e nelle colline vicino alla casa.

Quel giorno, dal mattino, iniziò “diversamente dal solito”. telefonata mattina incasinato consolidata ritmo quotidiano, così mio marito è andato a fare una passeggiata in quel momento un paio d’ore più tardi del solito, girato dall’altra parte, oltre piaciuto andare. Sembra che qualcosa lo abbia semplicemente attratto a trovarsi in un luogo particolare in un dato momento.

Žingsniuodamas Nemunas pendio, ricoperto da alberi e cespugli, fece una pausa per tirare il fiato e vide le piccole sporgenze per šabakštynų katinukas Bianco Marrone galvytė che guardavano dritto negli occhi. Kitten, “catturato” occhi di mio marito, è uscito dai cespugli e jogtrot corse verso di lui, ha cominciato a strofinare sulle gambe e il loro purvinom “in qualche modo cercato di tenere su di un uomo di scarpe. Sembrava che fosse felice di trovare qualcosa di familiare per lui. L’uomo sorpreso dal fatto che il piccolo gattino selvatico così audace, non si mosse di un movimento, make up – alcune panchine shin sulla spalla di mio marito, come per dire che in realtà vanno insieme.

L’uomo guardò di nuovo gattino o host visibile (perché sembrava che il gattino abituato a uomo) e si rese conto che un destino campo Mažulis Valeo davvero lasciare. Pasiguldęs a portata di mano come un “bambino” in mano una piccola casa, temendo che questo nestryktelėtų di fuggire e abbracciare ciò che appare anche questo non ha intenzione di fare, giaceva tra le braccia di calma, di tanto in krūpteldamas tempo di passaggio rumore del traffico.

Anche prima che il gattino entrasse, mi è stato detto che quando sono tornato dal lavoro, ho trovato un ospite a casa.

E io ero felice per un povero paterno, e la mia preoccupazione era il modo in cui erano rimasti lì, avevano bisogno di fornire un “gabinetto”, un sacco e altre piccole cose carine. Ero d’accordo con la Clinica Veterinaria durante la visita quella stessa sera.

 

Era 4-5 mesi di gattino bianco, arancione, piccolo, amichevole, amato e curioso.

 

È già stato visibile sul campo già da tempo. Piedi sulla parte posteriore potevano vedere apgijusi taglio voi stessi dolente, ramo – invece di colore bianco era grigio, il corpo coniglio è debole, atteso a lungo trattamenti ☹

 

Abbiamo detto al dottore della storia di una katytė, abbiamo detto che eravamo stati presi e che ci saremmo preoccupati di più.

Certo, dice il dottore, altrimenti non può essere.

Abbiamo visto con nostro marito perché è così sicuro, e il dottore ride, dice “protezione per i gatti” (un piccolo emblema) scritto sulla giacca dall’uomo.

 

L’uomo del gattino di nome “Arancini” – perché era l’aspetto e il colore simile alla cucina italiana “Arancini”, ma accorciamento, abbiamo iniziato a gridare – gin, quindi abbiamo lasciato 😊

2018. Maggio abbiamo celebrato Džinutės anno-vecchio anniversario.

Mentre siamo insieme ancora solo la metà del sesto mese – abbiamo cominciato a capire il carattere degli animali, ho notato come lei ama i piccoli giocattoli di peluche – ho comprato loro una folla 😊. E ‘stato molto divertente per monitorare come è giornata con loro a giocare la sera, ha trovato un paio di tre giocattoli (specialmente įdėdavome più) nel suo portamento sonno ha assunto i denti uno ad uno si sono trasferiti nella stanza accanto, come se fossero solo giochi al giorno, ma non dormono – sebbene sia stata fatta eccezionalmente un’eccezione.

Nostalgia per l’azienda, sono molto affezionato al mattino (ovviamente in movimento prima) arriviamo al nostro sonno e la sua lingua tagliente lyžtelti naso o la palpebra – naturalmente risveglia immediatamente 😊 ma facendo finta di dormire, inizia a spingere il suo piccolo galvytę in mano, apparentemente cercare di trovare il paging è anche molto carino 😊.

La sera, quando capito (e credetemi capisce tutto, anche in inglese e italiano – e comunicare in famiglia) che stanno andando a mentire – a pochi minuti inizia a funzionare come un avvolgitore, išsisiautusi soddisfatti che siamo a letto e nebesisukiosim le camere, tranquillo arriva al tuo letto, ma ci sono ancora tagliatelle morbide per contorcersi

 

Ancora piace running balbettio di acqua, in modo che il bagno sostenere sempre l’azienda, anche se la loro pelliccia protegge, solo le zampe bagnate. Sono felice di įsirango lavandino e sembra meditare, guardare besimaudantyjį.

 

Si comincia a capire che ci sarà un grande produttore di alimenti 😊 per preparare la colazione, il pranzo o la cena – sempre vicino su armadi – guardare ogni movimento e cattura gli odori – come imparare a studente esemplare 😊. A proposito, la macchina da caffè è già stata accesa. Alcuni presto un fine settimana mattina abbiamo sentito i suoni di una macchina per il caffè di lavoro (per fortuna, il caffè e l’acqua è di organizzare la serata), siamo stati costretti a uscire da un letto caldo e gustare il caffè del mattino 😊 da allora disattivare la macchina per il caffè dalla presa elettrica.

 

Molto affezionato della nostra società, non è una borsetta, ma deve sempre essere insieme nella stessa stanza. Resto del gioco è sempre depositato giù da qualche parte vicino, non troppo vicino, ma ancora vicino – discusso con il marito, visibilmente la sua pakibinimais, carezze e baci disturbato la sua pace della mente, ma come è sicuro di passare attraverso tanto affetto.

Se entrambi stanno per lasciare la casa – è la prova del cambiamento – sguardo sembra chiedersi se il cambio di velocità. Tra l’altro, abbiamo lasciato la porta Džina corre alla finestra e inviare fuori atsimojuoti piuttosto – agitando abbiamo 😊

Io vado a lavorare ogni mattina e ho visto la finestra Džinutę uomo, il sedile dietro la macchina, agitando la mano come un matto – mi sembra ridicolmente vicini 😊. Ma molto bello da vedere quando si vede off o risponde.

Abbiamo piani per l’estate e – pratinsimės il guinzaglio (già iniziata) e il campione, in base al Makalu – Lituania užkeliauti 😊. Chissà, in futuro potremmo partire per vacanze al di fuori della Lituania.

“Kostas mėgsta gaudyti viską, ką tik meti: šakas, akmenukus, kamuoliukus, net vėjo nešamus lapus ant kelio gaudo.”

 

Šuniuką Kostą pasiėmėme iš “Nuaro” prieglaudos 2017 metų sausio mėnesį. Myliu visus šunis ir nematau skirtumo tarp veislinio ir neveislinio, todėl nusprendžiau pasiimti likimo nuskriaustą vargšą iš prieglaudos. Manau, mus suvedė likimas, nes ilgai nenaršydama po “Nuaro” internetinį puslapį išsirinkau vieną iš pirmų siūlomų šuniukų, patį jauniausią (3 mėn). Šunelis nuotraukoje buvo nusisukęs nugara, net snukelio nesimatė. Iš tikro visiškai nebuvo svarbu, kaip jis atrodys, svarbu, kad būtų draugas. Atvažiavus į prieglaudą viskas vyko labai greitai ir nieko neklausęs darbuotojas mane nusivedė rinktis vieno iš begalės šunų. Tas vaizdas iškart sugraudino, kaip aš išvis galiu rinktis vieną, kai visos tos akys taip žiūri į mane? Parodžiau pirštu į pirmą pasitaikiusį ir bėgau iš ten aiškindama, kad šiaip jau buvau išsirinkusi šunį iš puslapio. Patikrinę sistemą išsiaiškinome, kad atsitiktinai išsirinktas šuo ir buvo tas, kurį mačiau “Nuaro” puslapyje.

Vardą sugalvojome dar važiuodami į prieglaudą su pusbroliu, tiesiog juokaudami, kad bus Kostė, o kai prisidirbs kažką, kreipsimės pilnu vardu – Konstantinas.

Kostas labai protingas šuo, jau per pirmąją naktį išmokome reikalus atlikti lauke, didelių nuostolių namie nepridirbęs, graužia savo žaislus, bet perkame tik pačius kiečiausius, nes kad ir koks bebūtų, tereikia 10 minučių jam sunaikinti iki skutelių. Žodis “laukas” namuose yra vartojamas tik išskirtiniu atveju, kai norima pavedžioti Kostą. Kad ir kaip kietai miegotų, priėjus ir tyliai tyliai ištarus “einam į lauką, Kostė per 2 sekundes nuskrenda prie durų ir nekantraudamas trypčioja vietoje. Nėra nieko maloniau, nei matyti jį laisvai lakstantį lauke. Spėjame, kad Kostas yra medžioklinis šuo, nes turėdamas tokias ilgas kojas bėga taip greitai, kad baisu, jog kur neatsimuštų. Mums nuėjus 5 km, Kostas zigzagais apibėga turbūt 50 km. Mėgsta gaudyti viską, ką tik meti: šakas, akmenukus, kamuoliukus, net vėjo nešamus lapus ant kelio gaudo.

Naktimis Kostas miega kaip užmuštas, bet neilgai. Apie 6 val. ryto prasideda vaikštinėjimas barbebant letenėlių nagus į grindis ir tikrinimas, galbūt kažkas jau prabudo. Tada svarbiausia yra nejudėti ir nepagauti akių kontakto, nes jei bent vieną iš šių taisyklių pažeidi, viskas. Kostas ant lovos, laižo, kanda, loja ir visaip kitaip aiškina, kad laikas keltis. 

Nebeįsivaizduojame savo gyvenimo be Kostės, jis tapo šeimos nariu!

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Turbūt geriausiai Sidą apibūdintų pasakymas, kad tai – nuoširdžiausias katinas.“

 

Tai turbūt nebus išskirtinė ir unikali istorija apie laikinai globai priglaustą katiną, kuris pavergė šeimininkų širdis ir niekas jam namų nebesistengė ieškoti, nes jis juos jau turėjo…

Norint pristatyti šį dičkį (visgi 8 kg katinas jau nebepatenka į mažų kačiukų svorio kategoriją), reikėtų pradėti nuo jo vardo istorijos. Sidas GGI (org. ,,Gyvūnų gerovės iniciatyvos“) savanorių buvo rastas judrioje Vilniaus gatvėje. Mažas, pasišiaušęs, kaulėtas, bejėgis mažylis, pagautas drugelių gaudykle, į šeimininkės rankas pakliuvo pavadintas Drugeliu. Turbūt mažylis pagalvojo, kad pirmaisiais jo gyvenimo mėnesiais šeimininkai iš proto išsikraustė: šaukė jį ir Drugeliu ir Miaumanu, kol ,,Ledynmečio“ anonso paveikti, galų gale katiną pakrikštijo Sido vardu (ir nesuklyskite, vardas nebuvo parinktas pagal Ledynmečio personažo Sido charakterį, atvirkščiai – katinas Sidas pasižymi aštriu protu ir subtilumu).

Sidas puikiai jautėsi laikinoje globoje, laikinieji šeimininkai jam stengėsi surasti namus, kol šeimininkė sulaukusi pirmo skambučio ašarų pilnomis akimis pareiškė, kad Sidas namus jau turi ir niekam savo vaiko neatiduos.

Taip ir gyvena Sidas Vandenidas (veterinaras šitaip juokiasi…) Kaune savo katinišką gyvenimą. Kaip atrodo jo kasdienybė?

Oooj tie 8 kg ne iš blogo gyvenimo atsirado. Kad ir kaip šeimininkė normuotų maistą, visgi neatsispiria progomis pusryčiams palepinti Siduką konservais ar kiekvieną kartą išeidama iš namų atidaryti stebuklingo skaniukų stalčiaus… Taip pat Sidas daug mieliau renkasi būti nešiojamas ant rankų, nei vaikščioti savo kojytėmis.

Turbūt geriausiai Sidą apibūdintų pasakymas, kad tai – nuoširdžiausias katinas. Jis labai myli žmones, prie visų pasiglausto, apdovanoja murkimu bei atsuka pilvelį glostyti. Visi svečiai jį gali imti ant rankų, myluoti, bučiuoti… O jei Sidui labai patinka žmogus, kaip kad jo šeimininkė, jis turės ištverti aštrų liežuvį, nes Sidulis labai mėgsta parodyti savo meilę laižydamas kaklą, rankas. Jei kas norės su Sidu pažaisti – saugokitės! Katinas iš visos širdies parodys, ką reiškia žaisti su liūtu, ką reiškia katino nagai, greitis bei gebėjimas aukštai šokinėti.

Be viso to, Sidas mėgsta gėles bei žalumynus, jis niekada pro ausis nepraleis atidaromo šaldytuvo garso, nepraleis progos aptaškyti šeimininkę vandeniu iš stiklinės, kurią ji pasidėjo prie lovos. Nepabūgs atsigulti šalia vonioje, kol joje prausiasi žmogus. Padės pakloti lovą bei visada pastebės, kada iš po antklodės kyšo kojų pirštai.

Kodėl toks ilgas tekstas? O todėl, kad ir Sidas mėgsta labai daug miauksėti, šnekėti ir kiekvieną rytą ginčijasi su šeimininke, kodėl jis negali su ja miegoti. Šeimininkė atsiprašinėja Sido, kad tik taip ji gali išvengti alerginės reakcijos, nes yra alergiška katinams, bet Sidui visa tai vis tiek kelia didelį nepasitenkinimą ir jis nepraleidžia progos apie tai priminti. Na, bet po skanių pusryčių lepūnėlis tai greitai pamiršta.

Nors ir galima būtų išsiplėsti toliau ir ne vieną puslapį parašyti, bet jau galime prieiti prie pabaigos. Sidas – nuostabus katinas, nuolat šalia savo šeimininkės, priverčiantis nusišypsoti ir praskaidrinantis nuotaiką. Nors katinas savo atsiradimu naujoje šeimoje padovanojo ne tik draugystę, nesibaigiančią meilę, išdaigas, bet ir apdovanojo šeimininkę alergija katinams,  – visa tai yra aplinkybės, su kuriomis visi gali susidoroti bei taip įrodyti, kad kiekviena situacija turi sprendimą, kai labai labai nori ir labai labai myli.

 

 

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Dabar jai 2,5 m., mes ją labai mylime, ji vaikšto visur paskui mane, miega su manimi ir vyru.“

 

Mūsų Čikos istorija prasidėjo nuo mano begalinio noro turėti Jorkšyrą. Vyras ir mano mama šiam mano norui nepritarė ir griežtai sakė, kad mes Jorkšyro neturėsime niekada. Vyras sakė, jei nori, tik aviganį galime turėti.

 

Prisimenu, vasario 13 d. naršiau internete ir pamačiau, kad „Penkta koja“ dovanoja 4 šuniukus 5 savaičių amžiaus, panašius į Jorkiukus. Parodžiau vyrui, bet jis nesutiko. Sakiau, kad čia būtų Valentino dienos dovana man. Nuėjau pas mamą – ir ji nesutiko… Bet šiaip ne taip įkalbėjau pažadėjusi, kad imsiu tik berniuką. Taigi grįžau namo ir 7 val. ryto skambinu nurodytu numeriu. Sužinojau, kad kiti žmonės atvažiuoja šuniukų iš Alytaus ir Tauragės, bet jei spėsime pirmi, galėsime išsirinkti. Taigi dukrytę paliekame mamai ir važiuojame į Kauną. Moterys, pas kurias gyveno šuniukai, papasakojo, kad juos rado išmestus konteineryje, kai nešė šiukšles. Jie buvo tokie maži, apie 5 sav. amžiaus, taigi mums pasiūlė imti stipriausiąją mergytę. Užpildėme dokumentus, padėkojome ir išvažiavome.

Kėlėmės su vyru naktimis kas dvi valandas pamatinti iš rankos ir pažaisti. Kankinomės kaip su tikru vaiku, o mūsų „vaikas“ augo ir stiprėjo. Dabar jai 2,5 m., mes ją labai mylime, ji vaikšto visur paskui mane, miega su manimi ir vyru. Kai pabundame, iškart ateina mūsų išbučiuoti, vėliau eina pažadinti į mokyklą ir dukrytę. Ji tikra mūsų draugė, labai ją mylime ir ji myli mus.

 

Labai džiaugiuosi gavusi tokią dovaną!

 

Mama dabar sako, jei būtų žinojusi, tai ir sau šuniuką būtų pasiėmusi. Mylime ją visi!

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

 

“Jau daugiau nei du metus mes kartu sportuojame, dalyvaujame varžybose, įvairiuose pasirodymuose.”

 

Visada svajojau apie mažą šuniuką iš prieglaudos, kad suteikčiau jam gerą ir laimingą gyvenimą. Kai tėtis parodė skelbimą apie “Penktoje kojoje” dovanojamą 11 mėn. belgų aviganio kalytę, su mama net nesuabejojome ir iškart paskambinome, nors tai ir nebuvo mažas šuniukas. Sužinojome, kad ji dabar gyvena pas savanorę, ir susitarėme susitikti, susipažinti su šuniu. Važiavo tėvai ir brolis, o aš vis skambinau ir klausiau, ar pasiimsime. Mums nerūpėjo, kokia ji, kokių elgesio problemų turi, mums rūpėjo tik tai, kad sutartų su mūsų jau turimu šuniu ir nerodytų agresijos broliui. Ir štai, ji jau mūsų mašinoje, važiuoja į naują gyvenimą.

Pradžia buvo sunki ir labai gąsdinanti. Ji buvo tikra energijos bomba, nekontroliuojanti savo judesių. Bėgdama miške trankydavosi į medžius, trenkdavosi į stovinčią mašiną, kieme į namo kampą. Ji nemokėjo  net žaisti. Nuo pirmų dienų ji gavo daug krūvio, laisvės išsikrauti, gražėjo ir greitai keitėsi. Bet to nepakako. Reikėjo keisti jos elgesį, nes kitaip būtų sunku ne tik mums, bet ir jai. Labai gaila, kad niekas nežinojo jos istorijos ir ką ji patyrusi, todėl galėjome tik spėlioti. Po poros mėnesių kartu kreipėmės į dresūros specialistus, kurie mokė mane spręsti jos problemas, ją suprasti, įgyti pasitikėjimą bei stiprinti ryšį.

Jau daugiau nei du metus mes kartu sportuojame, dalyvaujame varžybose, įvairiuose pasirodymuose. Su jos atsiradimu supratau, kas yra atsakomybė, pasitikėjimas, ištikimybė, atsidavimas ir besąlygiška meilė. Dėl jos pradėjau sportuoti, susipažinau su daug naujų žmonių, išmokau kantrybės. Mokausi klysti ir taisyti savo klaidas, priimti kritiką.

Aš norėjau pakeisti jos gyvenimą, bet ji pakeitė mano.

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

“Keturkojo dėka daugiau nebežiūriu televizoriaus, bet užtat praleidžiame laiką kartu vaikščiodami po miestą.”

Kiekviena liūdna istorija turi gerą pabaigą. Siuzės ir Origamio šuniško gyvenimo pradžia nebuvo „rožėmis“ klota. Siuzę išgelbėjo pirmoji globėja, kai ją rado ant kelio, partrenktą pravažiuojančios mašinos. Siuzė pasveiko, tik galinė kojytė nebejudėjo. Ją pamačiau „Pifo“ tinklalapyje, kai ieškojau naujo šuniuko. Ji buvo tokia graži, kad nusprendžiau pasiimti. Siuzės globėja mane perspėjo, kad daug kas norėdavo priglausti, tik atsisakydavo, kai pamatydavo šunelio nesveiką kojytę.

Kai parsivežėme Siuzę į namus, ji iškart tapo šeimos princese: miega ant lovytės ir būtinai ant pagalvėlių. Nors iš pradžių graužė, „skaitė“ mano knygas, neprisileisdavo vyriškos giminės šeimos narių, bet po kelių mėnesių ji nustojo išdykauti ir bijoti vyrų.  Su Siuze gyvename jau 7 nuostabius metus, per kuriuos kartu aplankėme Baltijos jūrą, Latviją ir Angliją.

Kai persikrausčiau gyventi į butą, nusprendžiau įsigyti mažą šunelį. Ieškodama šunelio, užklydau į „Penktos kojos“ tinklapį, kuriame pamačiau Origamio nuotrauką, ir iškart jį pamilau. Šunelis buvo išgelbėtas iš aptvertos teritorijos, kurioje buvo išleidžiamas naktį, o dieną uždaromas į rūsį. Dėl tokios buvusių šeimininkų „priežiūros“ šunelis nemokėjo lipti laiptais, bijodavo mašinų ir žmonių. Todėl Origamį reikėdavo vedžioti naktimis ir anksti rytais, kai būdavo tamsu ir ramu. Origamio didžiausia išdaiga buvo, kai sugraužė televizoriaus pultelį. Juokingiausia, kad nusipirkau kitą ir tą sugraužė! Keturkojo dėka daugiau nebežiūriu televizoriaus, bet užtat praleidžiame laiką kartu vaikščiodami po miestą.

Origamiui vardą suteikė „Penktos kojos“ darbuotojos, nes toks didelis šuo užima tiek mažai vietos, moka susisukti į mažą kamuoliuką. Su Oriuku jau gyvenu trejus metus ir džiaugiuosi, nusprendusi jį priglausti, nes jis suteikia man daug laimės.

 

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Meilė gyvūnams – tai mūsų vidinio gerumo išraiška.“

 

Maja mūsų šeimoje atsirado neplanuotai, tiesiog vieną gražią vasaros dieną ją pastebėjome tokią mažytę, trapią, išsigandusią, besiblaškančią gatvėje. Per daug baisus jai buvo tas gatvės gyvenimas, kur ją skriaudė kiti kiemo katinai, tad jokiais būdais negalėjome jos ten palikti, jautėme, jog katytė turi keliauti karti su mumis namo. Taip Maja iškeliavo iš Elektrėnų ir apsigyveno pas mus Kaune. Kai nukeliavome į veterinarijos kliniką, sužinojome, kad mažylei tuo metu buvo apie 3 mėn. Nukirminta ir paskiepyta pradėjo gyventi savo nuostabųjį katinišką gyvenimą.

 

Mūsų augintinei greitai sueis 4 metai. Nuo mažens ji bailiukė, bijo svetimų žmonių, triukšmingų garsų, visada bėga slėptis į spintą arba nepatikliai žiūri per kampą, bet man ji pati meiliausia ir pat geriausia draugė, kuri mane supranta iš žvilgsnio ar vieno pasakyto žodžio. Žinoma, kaip ir kiekviena savimi besirūpinanti katė, Maja mėgsta skaniai pavalgyti, pasnausti saulės atokaitoje arba prisispaudusi šeimininkei prie šono ir, žinoma, praustis ir praustis savo gražųjį kailiuką.

Paryčiais, kai visi dar miega, Maja mėgsta nejuokais pašėlti, matyt, rytais ją užlieja didelis jėgų atplūdis, kurį reikia tučtuojau išnaudoti, ir kartu pasižadint šeimininkus, kad įdėtų į dubenėlį maistelio, kuris būna išlaižytas iki visiško švarumo! Pati mėgstamiausia jos veikla – tupėti ant palangės ir stebėti paukštukus. Nors turime nuosavą kiemą, į lauką augintinės neleidžiame, tiesiog baisu ir nejauku, kad vieną dieną gali ir negrįžti.

 

Mūsų šeimyna labai myli gyvūnus ir savo gyvenimo neisivaizduoja be jų. Tad namuose auga ne tik šio straipsnio herojė katytė Maja, bet ir auksaspalvis retriveris Moris, papūga Čiulis, šinšilė Pupytė bei pilnas akvariumas žuvyčių. Maja su kitais gyvūnais sutaria kuo puikiausiai ir mūsų namuose visiems gyvūnams užtenka vietos!

 

Fotografė Gerda Ruzgienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

„Kaip ir visi, banaliai pasakysime – esame labai laimingi, jog priglaudėme šį šunelį.“

 

Nuo pat vaikystės svajodavau apie šunelį, tačiau svajonė neišsipildė… Gyvenau kaime, todėl benamukių netrūko, taigi dėl savo meilės gyvūnams tuos šunelius susirinkdavome ir nešiodavome po namus, bandydami jiems surasti naujus šeimininkus. Ir tai pavykdavo.  Trumpiau tariant, visada labai mylėjau šunis ir norėjau turėti bent vieną. Žinojau, kad taip kažkada ir bus. Tačiau, persikrausčius iš kaimo į miestą, teko gyventi bendrabutyje ir šuns negalėjau turėti… Kol nepersikėliau gyventi kartu su draugu – Karoliu. Jis taip pat labai myli šunis, tačiau, nepaisant jo paties noro ir mano nuolatinio zyzimo, Karolis nesutiko, argumentuodamas tuo, kad nebus laiko prižiūrėti (tada abu mokėmės ir dirbome). Bet po gero pusmečio jis mane nustebino. Buvau poliklinikoje ir jis nei iš šio, nei iš to paskambino ir pasakė, jog atvažiuoja manęs pasiimti. Įsėdus į mašina nesakė, kur važiuosime. Tik pusiaukelėje sužinojau, jog keliaujame į prieglaudą. Tiesa, prieglaudos adreso dar nežinojome, žinojome tik kelionės tikslą. Užsukus į artimiausią veterinarijos vaistinę mums davė „Nuaro“ kontaktus ir nuvykome į jų prieglaudą. Ten ir radome mūsų Vastiorą šalia sesutės ir mamos. Jokių kriterijų veislės atžvilgiu nebuvome nusistatę. Vienintelis kriterijus buvo šuns dydis – Karolio nuomone, dideliam šuniui bute vietos maža, todėl taikėme į mažą ar vidutinį. Štai taip dviejų su puse mėnesio laiko Vastis atsirado pas mus namie.

99% žmonių, sutikusių Vastį, stebisi jo vardu. Kažkodėl tie 2 skiemenys žmonėms labai sudėtingi… Dastis, Bastis, Rastis, Vaštis ir dar begalė. Vardas keistokas, tačiau su priešistore. Kai Karolis buvo mažas, jis skaitė knygą (rodos, „Plėšikas Hocenplocas“) ir joje buvo šuo vardu Vastis. Hocenploco rašytojas – vokietis, tad šuns vardas irgi turėtų būti vokiškas. Deja, draugai pravardžiuoja Vastį tiesiog „lenku“. Sako, kad net loja lenkiškai. Nesupraskite klaidingai, prieš lenkus nieko neturime, tiesiog cituojame draugus. Bet šis vardas jam labai tinka.

Vastioras – mūsų durų skambutis. Labai sargus, pavydus ir nenaudėlis šuo. Kas tik paskambina į duris, iškart Vastis puola prie jų ir skalija tol, kol susipažįsta su naujuoju svečiu. Tačiau savo balsu ne tik aploja svečius, bet ir pakviečia įvykus nelaimei, pavyzdžiui, jei bėga vanduo iš skalbimo mašinos. Tiesiog staiga pradėjo lakstyti iš virtuvės pas mane į miegamąjį ir loti, tuomet vėl į virtuvę, po jo tokių kelių sprintų, nusprendžiau nueiti pažiūrėti, kas nutiko.  Ir ką gi, pamačiau didžiulę vandens balą iš po skalbimo mašinos. Kai sustabdžiau vandens tekėjimą, o jis buvo iš vamzdelio guminiu dangteliu, stebėjausi, kur dangtelis dingęs. Pasirodo, Vastis pats ir „patvarkė“ jį, kadangi buvo guminis, matėsi nasrų žymės. Tai štai taip vienu metu jis sugeba padėti nutikus nelaimei ir kartu būti nenaudėliu. Tačiau čia nebuvo vienintelė jo šunybė. Kentėjo viskas, kas buvo ne vietoje: kompiuterio laidai, drabužiai, maistas, linoleumas, durų stakta, popieriniai pinigai (gerai, kad bankas pakeitė, nes tai buvo 50 eurų). Džiaugiamės labai, kad batai jo nedomino. Tai taip Vastis mus išmokė tvarkos.  Tačiau, be visų šių išdaigų, jis labai mielas,  be proto prieraišus ir sargus augintinis.

Didžiąją dalį dienos Vastis miega. Sugeba užmigti greitai ir bet kur (kaip ir aš). Kadangi yra prieraišus, tai sekioja visur iš paskos. Plaunant indus miega po kojomis, gaminant valgyti slankioja aplink arba miega po stalu. Nesvarbu, kada bebūtume lovoje (ar sekmadienį su kompiuteriu, ar viduryje nakties), jis atsliūkina ir susirango šalia. Labai mėgsta pagalves. Vienam iš mūsų atsikėlus į darbą ar pan., jis iškart tekinas prie pagalvės ir pasideda galvą. Tikrąja ta žodžio prasme naudoja pagalvę pagal paskirtį. Kol ji užimta, jis miega po antklode, prisiglaudęs prie pat kūno. Nesvarbu, ar vasara, ar žiema. Šilumą mėgsta, nors kailis tikrai neplonas. Taip pat Vastis mėgsta valgyti… viską. Nuo žalios morkos ar kopūsto iki traškučių bei saldumynų. Net nukritus žalios bulvės lupenai,  greitai pribėga, čiumpa ir NOM NOM NOM!

 

Vastis turi tris pagrindinius draugus: Jukį, Takerį (apie jį rašėte straipsnį: https://nebrisius.lt/vesta-valdemaras-ir-takeris/) ir Herą. Nuo mažens Vastį „augino“ ir šiek tiek „auklėjo“ rotveilerė vardu Era. Kadangi dydžiu Erai Vastis neprilygo, jis iš paskutiniųjų bandydavo su ja galynėtis, o  jai net nereikėdavo stengtis. Tačiau Erą nugalėjo liga ir po kurio laiko jos šeimininkų gyvenime atsirado Hera – taip pat rotveilerė. Taigi dabar Vasčiui teko užimti auginančiojo rolę. Kadangi jis įpratęs galynėtis, to paties išmokė ir Herą. Tačiau nepagalvojo, kad ji užaugs, o įpročiai pasiliks. Dabar jų žaidimo stilius panašus, tačiau Hera tris kartus sunkesnė ir Vastis stipriai „gauna malkų“. Nepaisant to, išgirdęs jos, bei kitų dviejų draugų vardus, negali nustygti vietoje ir tekinomis bėga prie durų, žinodamas, kad eisime su jais susitikti. Nors kojos ir trumpos, Vastis labai mėgsta vaikščioti, ypač po miškus. Du pagrindiniai rekordai – 15 ir 25 km žygiai klampiais ir kalnuotais miško keliukais. Net medalį gavo, tarsi būtų dvikojis dalyvis.

Šitaip Vastis su mumis keliauja jau tris su puse metų. Kaip ir visi, banaliai pasakysime – esame labai laimingi, jog priglaudėme šį šunelį. Jis kasdien mus nudžiugina pasitikdamas ir laižydamas iš laimės. Net išėjus penkioms minutėms, jis nubėga laukti prie durų ir grįžus džiaugiasi, lyg būtume dingę visą amžinybę. Visi jo prisiglaudimai, juokingos grimasos, miegojimo pozos ir pan. sukelia daug nuostabių emocijų. Vastis suteikia namams labai daug jaukumo ir jau negalime įsivaizduoti gyvenimo be jo.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

 

„Turėdama Šansą – aš pati laimingiausia šeimininkė pasaulyje.“

 

Jis mano sielos šuo, ne kitaip. Šiandien aš nuoširdžiai be galo dėkinga tam, kuris tą lemtingą dieną atsikratė šiuo ką tik gimusiu mažyliu. Buvo dar pati mokslo metų pradžia, rugsėjo vidurys – penkiolikta diena. Sirgau. Tą dieną nėjau į mokyklą, nes jau kelios dienos kaip kankino aukšta temperatūra ir kiti gripo ar peršalimo simptomai. Todėl su chalatu, susivėlusi ir apsikrovusi nosinaitėmis slampinėjau po namus. Tada visai netikėtai paskambino mamos draugė ir pasakė, kad jos dukra rado ką tik gimusį šuniuką tiesiog viduryje gatvės ir nežino, ką su juo daryti. Aš ekspromtu pasakiau, kad tuoj kam nors paskambinsiu ir gal rasime, kas galėtų pagelbėti. Bet iškart padėjusi telefono ragelį pagalvojau, kad juk tam šuniukui kuo greičiau reikia šildymo, maitinimo ir visokių kitokių procedūrų, supratau, kad pagalbos reikia čia ir dabar. Žinojau, kad tėvai man tikrai nepritartų ir jų reakcija turbūt bus net labai neigiama, bet mano širdis pirma manęs jau buvo nusprendusi, kad tą reikiamą pagalbą kaip tik aš ir galiu suteikti.

Nieko nelaukdama pasakiau, kad kuo skubiau atneštų man tą šuniuką, aš juo pasirūpinsiu. Aišku, šansų jam išgyventi buvo labai nedaug, nes jau buvo baisiai sušalęs. Bet su tėvų, draugų, artimų veterinarų bei veisėjų pagalba ir patarimais mano kovotojas išgyveno. Tokį vardą gavo irgi ne veltui, po šiuo vardu slypi jo istorija. Juk ŠANSAS VISADA YRA. Šis šuo nuo pirmų savo gyvenimo valandų mane išmokė, kad nesvarbu, kokios būtų nepalankios gyvenimo aplinkybės, mes visada turime turėti vilties ir kovoti. Taip jis išsikovojo savo gyvenimą. Šiandien, tai trejų su puse metų, suaugęs, kasdien su savais demonais kovojantis šuo. Deja, tie demonai iš praeities, atsinešti genuose. Yra tokių dalykų, kurių, kad ir kaip stengtumeisi, nepavyks pakeisti, bet, kad ir koks kartais piktas, neprognozuojamas ar išsigandęs jis bebūtų, man šis šuo reiškia daugiau, nei jūs pajėgtumėte įsivaizduoti. Į mano ir mano šeimos gyvenimus įsiveržęs visiškai netikėtai ir sugriovęs mano ilgamečius planus turėti Amerikiečių Stafordšyro terjerų veislės šunį. Turėdama Šansą – aš pati laimingiausia šeimininkė pasaulyje.

Be Šanso mūsų šeimoje gyvena dar vienas šuniukas. Tai tėvų numylėtinis – pinčeriukas Torres. Jis pas mus gyveno jau prieš atsirandant Šansui, pirmus keturis jo gyvenimo metus meile ir dėmesiu nereikėjo su niekuo dalintis, o tokio kaprizingo „įbrolio“ jis nei sapnuose turbūt nesapnavo. Abu šunys nemažai laiko praleidžia drauge, žaidžia, tačiau su mūsų priežiūra, nes Šansas mėgėjas visai iš niekur sukelti konfliktą. Šis šuo ne tik kad nekviestas įsiliejo į mūsų šeimą, bet ir pripratino mus prie visai kitokio gyvenimo tempo. Viską apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog tą 2014-ųjų metų rugsėjo 15-ąją dieną Dievas atsiuntė man tokį gyvenimo šansą, kartais net klausiu savęs, už ką gi Jis mane taip apdovanojo?

Kaip ir Šansas, katinas Laimis mūsų namuose nebuvo nei lauktas, nei planuotas augintinis. Tiesiog praėjusių metų vasaros naktį ėjau palydėti svečių iki kiemo vartelių ir belipdama laiptais išgirdau prislopintą trumpą kniaukimą. Iš pradžių pamaniau, kad tai mūsų katė Olia prašosi įleidžiama į namus. Bet išėjus į balkoną nieko nebuvo. Jau išleidusi svečius vėl užlipau į balkoną ir ėjau link savo durų, kai po balkono tvorele pamačiau kažką juoduojant. Pasilenkusi ir pašvietusi telefonu pastebėjau iš baimės susigūžusį, drebantį ir šnypščiantį labai mažą kačiuką. Paėmus į rankas jautėsi vien kauliukai, buvo beprotiškai išbadėjęs ir kūdas. Aišku viena, toje vietoje, kur jį radau, pats jis neatsidūrė, kažkas tiesiog juo taip atsikratė. Taigi su močiute nusprendėme, kad pasirūpinsime kačiuko būtinomis procedūromis, tokiomis kaip nukirminimas, nublusinimas, skiepai, ir ieškosime jam nuolatinių namų. Tada pagalvojau apie vardą, kadangi iš pradžių maniau, jog tai patelė, pavadinau Laime. Juk simboliškai gražu bus kažkam padovanoti juodą pūkų kamuoliuką laimės, ar ne? Bet vis dėlto, juk tai mūsų Laimė. Juk likimas ją atsiuntė į mūsų namus, o ne kažkam kitam. Nuodėmė būtų jos išsižadėti. Taigi Laimis papildė jau ir taip pilnas mūsų augintinių gretas. Kadangi gyvename nuosavame kelių aukštų name, tai katinų rezidencija – senelių aukštas. Mes jau su šunimis, o jie su katėmis gyvena. Iš viso bendrai per visą namą turime penkis gyvūnus: du šunis, dvi kates ir dar jūrų kiaulytę. Tai tiek apie mūsų vieningą ir pilnų pilniausią šeimą.

 

 

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

„Be visų savo išdaigų Bembis turi ir švelniąją pusę – kaip ir daugelis mėgsta miegoti prisiglaudęs, mėgsta būti glostomas, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, o lovoje turi net savo pagalvėlę.“

 

Nors namuose turėjome taksų veislės kalytę, aš tyliai svajojau apie dar vieną keturkojį augintinį, kurį išgelbėsiu iš prieglaudos. Naršydavau gyvūnų prieglaudų puslapiuose ir tikėdavau, kad greitai mūsų namus papildys dar vienas šuniukas. VšĮ „Penkta koja“ puslapyje pasirodžius Bembio skelbimui, supratau, kad jis skirtas man. Negalėjau paaiškinti kodėl, bet taip jautė mano širdis, taigi, taip spontaniškai ir atsirado mūsų dar vienas šeimos narys.

 

Bembis – gal kiek neįprastas vardas šuniui… Kodėl būtent toks? Galima sakyti, jis pats atsinešė šį vardą su savimi. Pažiūrėjus į jo spalvą, ausis, na, ir tą nenuilstantį liuoksėjimą – klausimų niekam nekilo. Nors pasiėmėme jauną ir labai daug baimių turintį šuniuką, jau tada matėme, koks jis didelis energijos užtaisas. Taigi pradžioje reikėjo daug kantrybės, siekiant sumažinti baimes, tačiau joms mažėjant, šio šunelio energija užpildė visus namų kampelius. Net namuose gyvenanti garbingo amžiaus taksė, kuri mieliau renkasi miegą nei žaidimus, buvo išjudinta ir, nepatikėsite, – žaidžia taip švelniai ir gražiai, kaip niekas net nebūtų pagalvojęs! Be išdaigų, žinoma, neapsiėjome – sugraužtas kompiuterio laidas, išdraskytas fotelis, apgraužti kilimų kampučiai, na, ir neapskaičiavus žaidimo ribų – sudaužytas naujas šviestuvas, bet tai nei kiek nemažina meilės. Be visų savo išdaigų Bembis turi ir švelniąją pusę – kaip ir daugelis mėgsta miegoti prisiglaudęs, mėgsta būti glostomas, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, o lovoje turi net savo pagalvėlę, todėl sunkumų šeimininkės miegui nesukelia.

Dabar labai dažnai iš aplinkinių girdime klausimą, kodėl jo viena ausis nulėpusi, o aš tik tyliai pagalvoju: nuo gero gyvenimo net ausis per daug atsipalaidavo. Nors prabėgo dar tik metai, kaip šis šunelis yra mūsų šeimos narys, tačiau jau sunku prisiminti, kaip atrodė namai be jo. Mes jam suteikėme šiltus namus, o jis mums gerą nuotaiką ir ištikimybę.

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė